Besiskeryčiojančio politiko kalba, arba Su kokiais iššūkiais susiduria vertėjai žodžiu

Prieš kurį laiką vertimų biurui „Ars libri“ teko garbė ir vargas savo vertėjus siųsti sinchroniniam vertimui į vieną didelę konferenciją. Vargas, nes kaip tik tą savaitę pasitaikė didelis renginys Briuselyje, pasiglemžęs didžiąją dalį vertėjų žodžiu. Nepaisant LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės anglų kalbos egzaminų ministrams, į viešumą yra buvę išlindę keli itin nenusisekę politikų bandymai kalbėti anglų kalba viešai. Akivaizdu, kad tąsyk nebuvo verta persistengti – ES institucijose galima be problemų kalbėti gimtąja kalba, pasikliaujant iš tiesų profesionaliais vertėjais, dažnai gyvenančiais tarp Lietuvos ir Belgijos. Visgi vertėjų profesionalumas kartais bejėgis prieš kurias kliūtis.

Salėje sėdintys žmonės pasiima ausines, nusistato savo kalbos stotelę ir visą laiką be jokio kalbos barjero klauso pranešėjo. O kas tuo metu vyksta toje tarpinėje pakopoje – vertėjų kabinose? Įtemptas, adrenalino kupinas darbas. Lietuviškai kalbantį politiką du vertėjai pasikeisdami verčia į anglų kalbą, tada įsijungia kitos kabinos: iš anglų kalbos vienu metu verčiama į vokiečių, prancūzų ir kitas kalbas – tiesiai į ausines, pagal kiekvieno pageidavimą. Būtų paprasta, jei tribūnoje – lėtai kalbantis, iš anksto savo kalbas pasiruošiantis, nuspėjamas politikas. O jeigu koks spontaniškas rėksnys? Kaip vertimu perteikti emociją ir neartikuliuotą kalbą?

Labiausiai tikėtina, kad toks besiskeryčiojantis politikas išvis nebus išverstas (taigi jo ugninga kalba bus aktuali tik jam pačiam). Visų pirma, dėl to, kad vertėjai nespės versti su jo tempu ir galiausiai gali išvis nustoti versti. Kartą vienoje konferencijoje pranešėja savo tekstą sudėliojo iš teisės aktų citatų. Kadangi pranešimą skaitė, tai itin pagreitino tempą. Vertėjai atsiprašinėjo auditorijos, kad negali perteikti pranešėjos žodžių, todėl pranešėja galiausiai išvis buvo paprašyta užleisti vietą prie mikrofono kitam, labiau tinkamam versti, pranešėjui. Kai kurie jautrūs vertėjai (tiesa, „Ars libri“ praktikoje to dar nepasitaikė) netgi išbėga iš vertėjų kabinos, jei nepaisoma jų prašymo kalbėti lėčiau.

Dar viena problema, su kuria susiduriama ne taip jau retai, kaip atrodytų – netinkamas reikalingos versti kalbos nustatymas. Išsiuntėme anglų kalbos vertėją (versti nuosekliai) pasitikti delegacijos iš užsienio, kurioje visi kalbėjo… rusiškai! Laimei, vertėjui pavyko greitai persiorientuoti į kitą kalbą, nei numatyta, ir susitikimas įvyko sklandžiai. 

Reikalingos kalbos nustatymas labai dažnai turi ryškų politinį atspalvį. Tokie politiniai dalykai ėmė matytis jau nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Pavyzdžiui, Nepriklausomybės pradžioje vyko NATO seminaras, kurio darbo (ir vertimo) kalbos – lietuvių, anglų ir rusų. Latvijos gynybos ministras rusiškai nenorėjo kalbėti iš principo, o lietuviškai ar angliškai nemokėjo, taigi skaitė pranešimą latviškai. Kilo sumaištis – vertėjai nieko neverčia. Nesupranta ir neverčia, latvių kalbos vertėjas nebuvo užsakytas. Galiausiai rastas sprendimas: Latvijos ministras turėjo pasirašęs tekstą ir rusų kalba, tad šį tekstą sekdami ant lapo, apgraibom vertėjai ir vertė į kitas kalbas.

Politinių aktualijų pripildytos ir tiesioginės įvairių laidų transliacijos, kuomet vertėjai tiesiogiai į eterį verčia užsieniečių pasisakymus. Štai prieš kelias dienas gavome prašymą „po 50 minučių atsiųsti į studiją ukrainiečių kalbos vertėją“. Ar rusų kalbos vertėjas netinka? Tikrai ne, nes Ukrainos Prezidentas kalbės apie iš Rusijos ką tik paleistą Nadeždą Savčenko. Vis dėlto didžiausias iššūkis transliacijų vertėjams yra įvairūs techniniai trikdžiai: kaip išversti kažką, ko visai nesigirdi dėl traškesio ir pan.? Čia jau aukštasis pilotažas: pasiruošti kiek įmanoma daugiau iš šalutinės susijusios medžiagos ir „skaityti tarp eilučių“. Tokiu atveju vertėjas iš padrikų žodžių ir kontekstinės informacijos susidėlioja trūkstamas dalis, ir tai verčia žiūrovams. 

Vertėjams žodžiu keliami labai aukšti reikalavimai, visi jie išdėstyti daugybėje dokumentų. Ir labai dažnai pamirštama, kad yra ir reikalavimai verčiamiems pranešėjams. Po to neretai girdimos frazės „vertėjas blogai išvertė mano mintis, aš ne tai norėjau pasakyti“. Galima grįžti prie pradžioje išsakytos minties: kartais geriau nedideli nukrypimai nuo minties verčiant, negu didelė gėda patiems bandant kalbėti užsienio kalba (aišku, geriausias variantas mokytis kalbėti užsienio kalba be gėdos).

Plačiau > Publikuota: www.lrt.lt