Vertimų biuras „Ars libri“ tęsia seriją apie verslo kalbą ir etiketą įvairiose pasaulio šalyse. Azerbaidžanas – neatrasta kultūrinė valstybė.
Iki šiol ginčijamasi, kas tai Azija ar Europa? Kokie tie azerbaidžaniečiai? Ar europiečiai kaip mes, o gal jų kultūra visgi artimesnė Azijai? Ko būtų galima pasimokyti prieš vykstant į verslo derybas Azerbaidžane? Kaip išvengti klaidų, po kurių antro šanso gali ir nebūti? Apie visa tai šiame vertimų biuro „Ars libri“ straipsnyje.
Kultūrinis paveldas artimesnis Azijai ar Europai?
Dažnam iš mūsų nėra aišku, kam priklauso Azerbaidžanas, Azijai ar Europai? Galbūt, todėl ir jų kultūrinis paveldas yra susimaišęs su musulmoniškais ir europietiškais papročiais. Geografiškai Azerbaidžanas yra Pietų Kaukaze, Europos ir Azijos sandūroje. Pagal gyventojus jų neįmanoma priskirti nei Europai, nei Azijai. Juk Azerbaidžane žmonės laikosi Ramadano, bet daugelis jų švenčia ir krikščioniškąsias Kalėdas. Jie lyg ir laikosi savo tradicijų, bet kartu ir labai greitai priima naujoves, madą, kultūrą bei santykius.
Kaip jie patys teigia, jie nėra tikri musulmonai. Jų moterys nesidengia galvos hidžabais, vyrai vartoja alkoholį, o dažnas jų yra ragavęs ir kiaulienos. Savo kultūrine įvairove ir vis labiau gražėjančia sostine Baku, Azerbaidžanas pritraukia vis daugiau turistų, todėl būtent turizmas šiuo metu Azerbaidžane išgyvena aukso amžių. Taigi per pastaruosius 15 metų vykstantys socialiniai ir ekonominiai pokyčiai pavertė šalį, ypač jos sostinę Baku, į vieną iš verslo centrų regione, kuris laikosi Europos verslo standartų.
Pirmasis susitikimas
Kaip ir Europoje taip ir Azerbaidžane susitikimas prasideda nuo rankų paspaudimo, dažnai skirtingai nei pas mus rankų paspaudimas papildomas bučiniu į žandą, tačiau tai leidžiama tik tarp verslininkų vyrų arba moterų, dėl to, kad visgi nors Azerbaidžanas ir labai šiuolaikiškais, kartu jis yra musulmoniška šalis, kur bučinys tarp moteris ir vyro, kurie nėra sutuoktiniai, yra griežtai draudžiamas. Rankos paspaudimas jų kultūroje asocijuojasi su švelnumu, priėmimu į jų ratą.
Kalbant apie vartojamas kalbas Azerbaidžanas pasidalija į dvi dalis, kuomet susitinka su verslo partneriais, o ypač partneriais iš Rytų Europos. Vyresniosios kartos atstovai puikiai kalba rusiškai, o jaunesnioji karta kaip ir Lietuvoje yra įvaldžiusi anglų kalbą, todėl rusiškai susikalbėti jiems dažnai yra keblu. Šiuo metu rusų kalba ten išgyvena puikius laikus, o mokėti šią kalbą yra „prestižo“ reikalas. Susitikimų metu apranga yra konservatyvi, ypač kalbant apie moteris.
Nors hidžabų ar burkų nenešioja ir plaukų nesidengia, jos išlaiko musulmoniškas tradicijas ir jų sijonai turi būti žemiau kelių, o dar geriau, kad jie būtų ilgi. Palaidinė turi dengti rankas iki pat riešų, reikėtų nepamiršti, kad tai galioja net ir islamo neišpažįstančioms moterims. Europietės taip pat gerbdamos jų tradicijas turėtų prisidengti. Vyrai kaip ir mūsų šalyje į verslo susitikimus atvyksta apsirengę dalykiniu kostiumu.
Azerbaidžaniečiai itin vertina punktualumą. Nevėluokite į susitikimus, nes jie gali įsižeisti net dėl kelių minučių vėlavimo. Jei nors truputį vėluojate, paskambinkite ir paaiškinkite savo situaciją. Turbūt dažnas iš mūsų girdėjome, kad Azerbaidžanas itin garsėja savo svetingumu, todėl pas juos yra priimta nukrauti stalus įvairiomis gėrybėmis ir taip pamaloninti savo svečius.
Todėl natūraliai kyla klausimas: „O ko atsivežti mums? Ką dovanoti?“ Dovanos turi būti kuklios. Galima dovanoti kokybiškų lietuviškų saldainių ar panašiai, tai, ko būtų sunku gauti Azerbaidžane ir tai, ko jūsų verslo partneriai galbūt dar niekada nebuvo ragavę. Jokių būdu nedovanokite alkoholio, tai gali juos įžeisti ir parodyti jiems, kad neišmanote jų tradicijų.
Kas nulemia sėkmę?
Azerbaidžane yra labai svarbi šeima, artimi santykiai su ja, todėl ir su savo verslo partneriais azerbaidžaniečiai stengiasi sukurti šiltus santykius ir tik turėdami tokius santykius, jie gali pradėti jais pasitikėti. Reikėtų nepamiršti, kad bosas ten yra „viskas“ ir jo žodis yra galutinis ir neginčijamas.
Tai nėra itin geras modelis, nes dėl šios priežasties pavaldiniai nejaučia asmeninės atsakomybės už savo darbus, nes visi nuopelnai ir nesėkmės krenta ant vadovybės galvos. Skirtingai nei dauguma pietiečių azerbaidžaniečiai nemėgsta daug kalbėtis, ar ilgai besitęsiančių diskusijų, dėl šios priežasties, jei norite kažką pasakyti ar pakomentuoti, kalbėkite aiškiai ir argumentuotai.