Kur esame?
Kalbinė agresija viešajame diskurse tampa vis dažnesniu visuomenės diskusijų ir lingvistinių tyrimų objektu. Sąmoningas vertinamojo pobūdžio žodžių vartojimas, šiurkštus slengas, žurnalistų etikos kodekso pažeidimas ne tik žurnalistų, bet ir viešų asmenų tekstuose nieko bendro neturi su kalbos laisve ir, deja, turi įtakos ne tik kalbai, bet ir sąmonei. Kyla keblus klausimas, ar ta žiniasklaida (viešoji komunikacija platesne prasme), kurią matome, yra veidrodis, atspindintis agresyvias visuomenės nuotaikas, ar priemonė kontrasto principu rodyti nuomonių įvairovę ir leisti pasirinkti savąją, ar nuomonės formuotojas. Vieningo atsakymo regis neradome, nes matome visus variantus: pagal žurnalistinius principus dirbantieji atspindi tikrovę vienaip, pagal rinkodaros, politinius užsakymus – kitaip, ištikimieji savo vidiniam moraliniam, vertybiniam, įsitikinimų, sąžinės balsui atspindi trečiaip.
Kalbant apie informaciją kaip rinką, aš, kaip verslininkė, suprantu žurnalistų motyvus patraukti skaitytojo dėmesį per stilistiškai nuspalvintus žodžius – tokie yra rinkos dėsniai, informacijos rinkos taip pat – kokia paklausa, tokia pasiūla. Informacijos rinkoje šalia tikrų dalykų apstu ir klaidinančių, ir manipuliatyvių, kuriais siekiama rezultatyvumo, efektyvumo, produktyvumo, atsiperkamumo, priemonėmis, nulemtomis didelės konkurencijos ir su reklamos biudžetais susijusiais su „klikais“ ant antraščių, o ten, kur dėmesys, ten, kur auditorija, ten didesni reklamos biudžetai, ten rinkėjai, ten pirkėjai… Taigi informacija pateikiama taip, nes mus ji prikausto, mus veikia, mes neatsiplėšdami skaitom, o skaitom todėl, kad pateikiama taip. Taigi ratas užsidaro, paklausa formuoja pasiūlą, pasiūla formuoja paklausą – negatyviai nuspalvintas žodynas maitina agresyvias visuomenės nuotaikas. Ir klausimas, ar kaltinti ar tuos, kurie siūlo, ar tuos, kurie nesugeba atsirinkti ir atsispirti, yra toks pats retorinis, kaip klausti, ar Ieva kaltesnė, nes davė Adomui obuolį, ar Adomas, kuris jį patikliai nekritiškai priėmė ir suvalgė?
Kokie jos požymiai?
Pažiūrėkim, kokie jos požymiai kalboje. Numanoma, netiesioginė kalbinė agresija yra sąmoningai nuslėptas poveikis auditorijai, į skaitytojų sąmonę įsiskverbiantis per vertinimą, aliuzijas, ironiją, daugiaprasmiškumą, dviprasmybes, nutylėjimus, – teigia O. Gunko tyrime „Kalbinė agresija žiniasklaidoje kaip skaitytojų poveikio būdas“. Kita tyrėja, A. Strokova, atkreipia dėmesį, kad žodis „islamistas“, kuris savaime yra neutralus (islamo išpažinėjas, pasekėjas), tampa žiaurumo, terorizmo ar agresijos simboliu ir medijoje virsta radikaliojo sparno pasekėju: „islamistai nužudė 56 Sirijos karius“ (RBT), „islamistai suplanavo teroro atakas JAV“ (News.ru). Taigi žurnalistai praleidžia numanomą aiškinamąjį žodį „radikalus“ ir tokių auditorijos disorientavimo būdų matome kasdien net informaciniuose straipsniuose, tarkim, prieš savaitę skelbtame politikų reitingų „Vilmorus“, regis, sausuose statistiniuose tyrimuose, kur pateikiami skaičiai, pokyčiai ir statistika, apstu vertinamųjų, negatyvios konotacijos žodžių.
Tereikia suskaičiuoti, kiek taiką, o kiek karą skatinančių veiksmažodžių, ir žinosime, kokią tikrovę autorius kuria, nes, pasak Heideggerio, įvardijimas sukuria egzistavimą. Kalbinės priemonės pereina į socialines, institucines, valstybines ir lemia veiksmus. Williamas C. Gay straipsnyje „Kalbinė agresija“ teigia, kad „kalbinės poveikio priemonės yra visuomenės poveikio priemonės, čia kaip ir visur politikai eina priekyje“. Taigi ir mes pradėkim nuo politikų. Davidas Matsumotas ir Hyisungoas C. Hwangas tyrime „Politinės agresijos kalba“, išanalizavę diskusijas, kilusias po rugsėjo 11-osios įvykių tarp pacifistų ir agresorių, teigia, kad agresyvios komunikacijos tikslas parengti dirvą ir motyvuoti kitus veiksmams.
1. Agitavusieji už agresiją vartojo daugiau pirmojo ir trečiojo asmens įvardžių daugiskaitos (pvz., mes, jie), prieš karą – daugiau pirmojo asmens vienaskaitos. Lingvistikoje įvardžių funkcija – atkreipti dėmesį (Chung & Pennebaker, 2007). „Aš“ patraukia dėmesį į asmenį, asmeniui, kalbančiam savo vardu ir neskatinančiam imtis jokių veiksmų, nebūtina sustiprinti savo žodžių rodant priklausymą grupei. „Mes“ kelia artumo, solidarumo, panašumo, priklausymo, vertybių bendrumo jausmus. Grupių, agitavusių už agresiją, lyderiai turėjo pabrėžti savo priklausymą grupei taip, kad jų interpretacijos rodytų grupės interpretacijas, tai taip pat svarbu parodant, kad kalbėtojas kalba ne savo, o grupės vardu, išreikšdamas ne savo, o grupės vertybes ir nuomonę.
2. Kitas tyrėjas, Bobas Litke, teigia, kad „tam tikros grupės įdarbina kalbos figūras autoritarine, puolamąja maniera, objektyvizuodamos savo poziciją jos pozicionuoja save kaip elito grupes, uzurpavusias „teisę į tiesą“, arogantiškai kalbančias atskirtį ir susvetimėjimą lemiančia kalba, nors, perfrazavus posakį prieš Dievą visi lygūs, kalboje visi vienodi ir turim vienodas teises į tiesą, nes esam visi subjektai, todėl matantys pasaulį subjektyviai, tai yra nulemta mūsų lyties, patirties, išsilavinimo ir pan., tai ir nuomonės mūsų subjektyvios. Rinkėjų atskirtis tarp runkelių ir elito, tarp klasikinių partijų ir populistų prasidėjo visų pirma žodyne ir, regis, kuo daugiau komunikuojama, to labiau gilėja. Ši mintis man siejasi su kita išvada:
agitavusiųjų prieš karą diskursas pažintine prasme sudėtingesnis, nei agitavusiųjų už karą, kur pati agresija buvo sprendimas neargumentuojant, neparodant nuomonių įvairovės, keleto viena kitai prieštaraujančių alternatyvų, požiūrio taškų iš įvairių perspektyvų ir pan.
3. Kitas agresorių bruožas – stiprus emocinis poreikis dehumanizuoti, sukurti socialinį atstumą tarp agresoriaus ir aukos, atsieti socialinius ryšius. Mūsų jau girdėti avinai, buožgalviai, nes taip lengviau įvykdyti žodinį (kol kas) antpuolį. Vėliau pagal pirmiau minėtą logiką – institucinį ir psichologinį.
Kaip tai mus veikia?
Taigi informacijos užsakovams, nuomonės formuotojams, o ne mums naudinga, kad mūsų žvilgsnis užkliūtų, ir kai rinka panaudoja visas psichologines komunikacines poveikio priemones, imant analogiją su maisto pramone, kur morkai prieš „McDonald‘s“ mėsainį atsilaikyti? O kodėl skanu? Kodėl negalim sustoti ir vis valgom? Maisto pramonės rinkoje dėl pridėtų skonio ir aromato stipriklių, taigi dirgiklių, programuojančių smegenis tiksliai taip, kaip užsakyta – blokuojančių sotumo centrus ir skatinančių vartoti toliau. Informacijos srityje tas pats programavimas, tik veikiantis ne kūną, o protą, pasireiškiantį tuo, kad rinkodaros dėsniai, siekiant rezultato, reikalauja pirmiausia pateikti ne į sąmoningumą, o į instinktus nukreiptą informaciją, šokiruojančias neigiamas ar nešvankias antraštes, nes:
1) girdint agresyvią leksiką įsijungia užpakalinė smegenų dalis: mušk, bėk, stok (sustink) ir prikausto mūsų dėmesį, nes ši smegenų funkcija, išlikusi nuo pirmykščių laikų yra susijusi su išlikimu, todėl į ją smegenys reaguoja greičiau ir dėmesingiau nei į pozityvią. Kadangi ji aktyvuoja mūsų žemesniuosius instinktus, verčia daryti jais ir baime paremtus sprendimus, blokuoja aukštesniuosius, sąmoningumo, laisvo apsisprendimo. Todėl neigiama ir agresyvi kalba yra paveikesnė.
Mahos Nasrallah, Davido Carmelo ir Nilli Lavie pirmiau pateiktą prielaidą, kad smegenys neigiamus dirgiklius apdoroja greičiau nei teigiamus, ir mūsų smegenys į negatyvią informaciją reaguoja jautriau nei į pozityvią, įrodė eksperimentu, kurio dalyviams prieš akis trumpą sekundės dalį blykstelėdavo žodis, tuomet buvo klausiama, ar jis neutralus (pvz., „horizontas“), ar turi emocinį atspalvį. Emocinis atspalvis galėjo būti ir pozityvus („meilė“, „premija“ ir pan.), ir negatyvus („gėda“ ar „kalėjimas“). Negatyvūs žodžiai buvo rodomi taip greitai, kad sąmoningai nebuvo įmanoma jų apdoroti, tačiau tiriamieji daug dažniau atsakydavo, kad jie kelia emocijas.
Knygoje „Žodžiai gali keisti jūsų smegenis“ anot mokslininkų Andrew Newbergo ir Marko Roberto Waldmano, gali užtekti vienos trumpos frazės, kad pradėtų veikti mūsų genai, reguliuojantys stresą. Priešiški ir šiurkštūs žodžiai (pvz.: „kerštas“, „neapykanta“) gali paskatinti mūsų organizme išsiskirti specifines neurochemines medžiagas, sukeliančias nerimą ir stresą. Taip pat stimuliuoja smegenis baimę provokuojantys žodžiai skurdas, liga, mirtis. Svarbiausia tai, kad smegenys vienodai reaguoja į teisybę atitinkančius ir neatitinkančius žodžius. Pozityvūs žodžiai („taika“, „meilė“ ir pan.) gali sustiprinti pažintines smegenų funkcijas ir įjungti stresą mažinančius genus.
Taigi žodžiai keičia mūsų smegenų veiklą. Pakanka visiškai nedidelės porcijos negatyvių žodžių, kad būtų suaktyvintas baimės centras mūsų smegenyse. Tarkim, užtenka trumpą akimirką parodyti žodį „ne“ mums prieš akis, kad į smegenis plūstelėtų dozė stresą keliančių hormonų ir cheminių medžiagų. Jos iš dalies blokuoja smegenų centrus ir sutrikdo sklandžią mūsų smegenų veiklą (įskaitant gebėjimus logiškai mąstyti, apdoroti informaciją, argumentuoti ir sklandžiai dėstyti savo mintis). Tiriamasis patirs didėjantį nerimą ir susierzinimą, pakertantį bendradarbiavimą ir pasitikėjimą. Tik kelias sekundes žvelgdami į neigiamų žodžių sąrašą neramūs ar depresyvūs žmonės pasijus dar blogiau. Kuo ilgiau jie apie juos mąstys, tuo labiau tai žalos atmintį, jausmus ir emocijas reguliuojančias struktūras. Taigi užtenka būti tarp negatyvių žmonių, kad didėtų išankstinis nusistatymas.
Tos grupės, kurios nariams buvo pateikiami sakiniai su šiurkščiais žodžiais, dalyviai vėliau dažniausiai pertraukdavo kitų žmonių pašnekesį. Dar viename Apo Dijksterhuiso ir Ado van Knippenbergo tyrime asmenys, kurių smegenys būdavo suaktyvintos senatvę apibūdinančiais žodžiais, koridoriumi eidavo lėčiau negu kiti! Haityje teigiama: „Kuo daugiau jūs kritikuojate valdžią, tuo labiau ji kenkia jums, o kuo labiau girsite gerus jos darbus, tuo daugiau tokių darbų bus padaryta.“
2) Karas yra griaunanti energija, kare nėra nieko bendro, išskyrus bendrą karo lauką, kuriame vienintelis tarpusavio santykis – žudymas. Agresyvi komunikacija yra griaunanti, o ne kurianti, taigi, kai aplink save generuoji griaunančią energiją, ji ilgainiui neišvengiamai ims griauti ne tik aplinkinius, bet tavo gyvenimą ir tave patį. Rusijos mokslo akademijos instituto mokslininkai ištyrė, kad DNR molekulės, atsakingos už paveldėjimą, priima žmogaus kalbą. Dėl kalbos jos keičia savo formą ir struktūrą. Vadinasi, žmogus savo kalba veikia asmeninio gyvenimo programą. Pasirodo, jeigu kalbėdamas nuolat vartoji keiksmažodžius, kurie skatina griaunamąją jėgą, chromosomos gali išsigimti ir deformuotis. Net gali visiškai pasikeisti molekulės DNR, ji ims gaminti neigiamą programą, vedančią į savęs sunaikinimą. Anksčiau minėti tyrėjai teigia, kad galite juos performuluoti dėmesį perkėlę į pozityvius žodžius ir vaizdinius. Fredricksonas, Losada, and Gottmanas sukonkretino teigdami, kad, jei siekiate verslo ar asmeninių santykių klestėjimo, jūs turite kiekvieną negatyvų teiginį atsverti bent penkiais pozityviais.
Psichologija, neurologija, fizika atranda tai, ką senai žinojome – senovėje Havajuose žmonės labai bijojo prakeiksmo (dabar kritikos), prakeiksmą (kritiką) galėjo neutralizuoti tik šamano palaiminimas (dabar pagyrimas, komplimentas, geras žodis). Taigi jei piktas žmogus palinkėdavo valstiečiui: „tegu tavo derlius supūva ir pražūva“, valstietis kviesdavo šamaną, ir šis, su meile pažvelgęs į lauką, tardavo: „tegu viskas auga ir veša, tegu derlius būna gausus“, kad neutralizuotų neigiamų žodžių poveikį („Miesto šamanas“).
3) Kalba ir žodžiai yra galinga priemonė, veikianti mūsų pasaulio matymą, suvokimą ir kūrimą. Mokslininkai atranda, kad ryšys tarp kalbos ir jutiminių sistemų yra gilesnis, nei įprasta manyti. Anot G. Lupyano, kai pateikiamas vaizdas, išgirdę žodį „moliūgas“ tikimės pamatyti kažką, kas primins moliūgo formą, nes ši informacija staiga tampa prasminga ir padeda suvokti. O jei žodžio negirdim, smegenys tos informacijos, kuri ateina iš akies, neapdoroja, ir paveiksliuke mes nematome jokio objekto. Tą jau seniausiai žinojo visų prigimtinių kultūrų žmonės ir ką pastebime pasakose, mitologijoje nuo Haičio, kurių pirmas principas yra „pasaulis yra toks, kokį jį įsivaizduojame“ iki lietuvių folkloro, kur ne tik matome, bet ir kuriame (sužinok debesies vardą, jis virs ežeru, tai yra iš neregimojo nusileis į regimąjį pasaulį).
Jei žodžiai, pamatyti tik sekundės dalį, lemia mūsų elgesį, tai nuolatinis neigiamų ir agresyvių žodžių skaitymas, girdėjimas ir kalbėjimas vienareikšmiškai mus keičia.
Taigi matome, kad instinktus galima sužadinti, sąmoningumo nelabai ̶ jam reikia pačiam nubusti.
Ką galime?
Esme banalūs: mes visuomet įsitikinę, kad problema – kitas, o patarasis visada įsitikinęs, kad problemą keliame mes, teigia D. Stone; B. Patton, S. Heen knygoje „Sudėtingi pokalbiai”. Mes be vargo savo pašnekovui priklijuojam etiketes: „Jis egoistas, naivus, nori viską kontroliuoti ar vadovaujasi emocijomis, tačiau sau niekad tų etikečių neklijuojam, kažkodėl galvodami, kad problema pašnekovo, todėl mūsų šventas ir teisėtas tikslas jį perkalbėti. Kadangi pašnekovas mano taip pat, tai abu einam į aklavietę. Jie siūlo perkelti suvokimo akcentus:
1) ne išsakyti savo poziciją, o suprasti kito;
2) ne keistis informacija, o klausti. To tikslas – ne faktų nustatymas, o suvokti, kaip kitas mato situaciją.
Kiekvienas iš mūsų esame linkę komunikuoti savaip. Tačiau dažnai nesuprantame, kad kiti mūsų žodžius girdi ne taip, kaip norime pasakyti, kad, klausydami kitų, jų žodžius interpretuojame tik pagal savo suvokimą, todėl komunikuojame prastai to nesuprasdami. Nieko nuostabaus, kad tuomet konfliktuojame su kitais, kai mūsų logika ir supratingumas pasiduoda trikdančioms emocijoms ir sumišimui.
3) Atsisakyti koncepcijos „tiesa“. Iš jos išvestines etiketes „kvailas“, „protingas“, „teisus“, „klaidingas“ keisti į „skirtingos nuomonės“, „skirtingi požiūriai“.
Visų svarbiausia pripažinti kito teisę į savo nuomonę, lygiai taip pat, kaip mano teisę į mano. Nuomonė – tai išvados, atsiradusios iš interpretacijų, prielaidų, apibendrinimų, šios – iš stebėjimo ar emocijų, o šios – iš gautos informacijos. Kai mes keičiamės išvadomis ir pozicija, esame sustabarėję, visad geriau pažiūrėti, kas už jų. Juk smalsu, kas jį verčia taip galvoti, ką jis tokio žino, ko nežinau aš. Ne daryti prielaidą ir nuspręsti už jį, o klausti. Priimti kito požiūrį nereiškia atsisakyti savo, nes, pasikartosiu, mes neieškom, kas teisus, nes, deja, tas niekur neveda. Net tai, kad tu tikrai teisus, tau nesuteikia nei daugiau teisių, nei daugiau šansų, nes jei nesusitarsi, kitas gins savo poziciją jau ne racionaliai, o iracionaliai ir buku užsispyrimu ir vietoj to, kad abiejų energija sinchronizuotųsi ir sinergizuotųsi, tai jei jos priešpriešinės, silpnina abu dalyvius ir visų pastangų geriausias rezultatas nulinis. Ne tik neetiška, bet ir neracionalu.
Taigi esminis klausimas kaip pakeisti tą kryptį ̶ iš priešpriešinės į lygiagrečią?
Faktas, mes matom skirtingai. Viename tyrime auditorijai buvo pasakytas žodis „obuolys“ ir paprašyta jį apibūdinti. Niekas neatsakė vienodai, nes mes turim skirtingą patirtį, ir tai mūsų skirtingos tiesos pagrindas.
2000 m. liepos 11–25 d. derybose tarp Izraelio ir Palestinos, Izraelis, remdamasis vakarietišku požiūriu, pateikė, jo manymu, patį geriausią pasiūlymą, atitinkantį 93 procentus palestiniečių reikalavimų, ir todėl, Izraelio manymu, Palestina sužlugdė istorines derybas, jo atsisakiusi, o Palestinos lyderis Jasiras Arafatas savo ruožtu rėmėsi Rytų tradicija, pagal kurią nematė tolesnių galimybių derėtis, nes a) nebuvo turgaus – į kraują įaugusi mąstysena, jei žydai tiek siūlo, tai yra žemutinis atspirties taškas, nuo kurio jau galima derėtis toliau, o tie kažkodėl nesidera; b) už jį priėmė sprendimą primetę savo derybų modelį, c) nepaaiškino modelio pranašumų (derybose grėsmės argumentacija veikia prasčiau nei laimėjimo), todėl tokį derybų modelį jis vertino ne kaip derybas o kaip elementarų spaudimą.
4) Taigi, kaip matėme, geri ketinimai sukelia blogas pasekmes. Deja, ketinimus mes klaidingai vertiname ne iš veiksmų, o iš pasekmių mums. Labai retai ketinimai būna vien blogi.
Tarptautiniuose konfliktuose mes kitam pripaišome blogus ketinimus, remdamiesi savo suvokimu. Veiksmas, pasekmės, prielaidos – mes darome prielaidas ne iš veiksmo, o iš pasekmių.
5) Atsisakyti koncepcijos „kaltas“. Ją keisti „atsakomybė“, „indėlis, pasekmės abiejų“.
Kai ieškom kalto, mes užstringam praeity, o mūsų tikslas – ateitis, išspręsti klausimą ir išmokti jo pamokas ateičiai. Jei mes kaltiname, vertinime, etiketes klijuojame, tik skatiname kito gynybines reakcijas. Be išimčių.
Suvokti, kad emocijos – viena pagrindinių varomųjų agresyvios komunikacijos jėgų. Žodinių karų pagrindinė sudedamoji dalis – emocijos, mes jas tik apvelkam kitu rūbu, taigi svarbu leisti pasakyti, kaip jaučiuosi. Taigi dalintis savo jausmais, o ne prielaidomis, jų racionalizacijomis, kaltinimais, apibendrinimais. Kai suteikiama galimybė pasidalinti emocijomis, sumažėja noras ieškoti kaltųjų. Emocija iš esmės yra reakcija į faktą, informaciją, įvykį, taigi pirma yra mintis. Galima neleisti emocijoms įsisiautėti, bet čia jau ne šios straipsnio tema. Svarbu atskirti, kad emocingas pokalbis nėra emocijų išreiškimas. Emocijos nėra komunikacija, jos turi būti valdomos, ir jei pokalbis jas skatina, juo siekiama ne komunikacijos. Labai svarbu jas išsakyti neutraliais žodžiais, be vertinimo ir kaltinimo.
Konstruktyviam pokalbiui reikia:
6) Išsigryninti tikslą. Jei nėra aiškaus tikslo, nėra ko keliauti.
7) Atskirti poziciją nuo asmenybės. Už visų pozicijų yra asmenybė, mes visada bijome, kad, jei atsitrauksime nuo savo pozicijos, bus suabejota, ar aš kompetentingas, ar aš geras žmogus, ar nusipelniau būti mylimas, svarbus, gerbiamas… O tai jau mūsų tapatybė, kuriai iškyla grėsmė, todėl kovosim už ją kaip už savo išlikimą. Todėl labai svarbu maksimaliai atskirti problemą nuo asmenybės, tačiau kartu svarbu suvokti, kad mes, kaip kalbėta pirmiau, klystam, mūsų ketinimai gali būti nevienareikšmiai, mes visada esame iš dalies atsakingi už sudėtingą situaciją, kurią sprendžiam. Mums nebūtina nei patikti pašnekovui, nei kontroliuoti jo reakcijų, nei kad patiktume tam, kad susitartume.
8) Mediacijos principais – tiesumu, atvirumu, skaidrumu, konkretumu, objektyvumu, proaktyvumu paremto ir pokalbį tikslingai sprendimo link kreipiančio elgesio.
Partneriškai: aš darbe sakau: mes dabar iškeliame problemą ir kartu kaip komanda partneriškai ieškome sprendimo. Tai eliminuoja „teisus“ – „kaltas“, „aukščiau“ – „žemiau“; „geriau“ – „blogiau“, „protingesnis“ – „kvailesnis“, todėl išjungia mąstymą blokuojančias ir įjungia kūrybines galias.
Galima kalbėti tiesiai, bet ne tiesmukai; nuoširdžiai, bet pagarbiai; nesistengti sušvelninti ar leisti pačiam susiprasti iš užuominų ar dar blogiau – iš juokų, ironijos, sarkazmo; vengti prielaidų vertinamųjų žodžių o jei jau vertini, bent pridedi: „Mano subjektyvia nuomone.“
Kalbėti pašnekovui suprantama kalba: pavyzdžiui, mano darbe klientas dažnai sako: „Man reikia išversti per naktį 300 lapų.“ Jei jis iš statybų sektoriaus, sakau: „Bet pas jus yra natūralūs procesai, tarkim, betono džiūvimo, kad statinys būtų patvarus, reikia jų paisyti, o jei tau pasakytų: pastatyk namą per naktį.“
Konkrečiai: vengti apibendrinimų („tu visada – aš niekada“). A. Newbergas ir M. R. Waldmanas siūlo padėti pašnekovui savo galvoje nusipiešti paveikslą iš jūsų žodžių. Tam vartokite konkrečius daiktavardžius ir aktyviuosius veiksmažodžius. Žodžiai „saulėlydis“ ir „valgyti“ lengvai vizualizuojami, bet žodžiai „laisvė“, „nustatyti“ turi per daug abstrakčių koncepcijų, ir mūsų protas linkęs ne sutelkti dėmesį, o praleisti visus sudėtinguosius, abstrakčiuosius žodžius, todėl gilieji prasminiai ir jausminiai klodai praleidžiami.
Surinkti informaciją. Išsiaiškinti, kas kitam svarbu. Klausti ten, kur nesupranti. Sakyti, kas mane įtikintų. Klausti, kas jį įtikintų. Klausti jo patarimo, suvokti, kad susitarti turi abu, abu turi išeiti su tuo jausmu.
Vesti pokalbį sprendimo link, vesti iš iracionalumo į konstruktyvumą.
Na, visi atvirkštiniai metodai aptartiems pradžioje ir stebimiems viešojoje erdvėje.
P. S.
Jei, kaip minėjau, kiekviename pokalbyje svarbiausia – tikslas, o kalbinės agresijos naudotojai man teigia, jog tikslas pateisina priemones, aš tada klausiu: o kas pateisins tikslą? Nes sakoma: parodyk, kokios tavo priemonės, ir aš pasakysiu, koks tavo tikslas. Taigi, jei tavo priemonės agresyvios lingvistikos, patyčių retorika, jei ryškini neigiamas puses, skirtumus, atskirtį, tu vieningumo nesukursi, jei tavo žodžiai griaunantys, tavo tikslas – agresija.
Kaip matome, žodžiai galinga valdymo priemonė, kaip ir valdžia ar pinigai. Kaip ir kiekviena valdymo priemonė, jos turėtojui labai gerai lyg lakmuso popierėlis išryškina mūsų moralines savybes, nes suteikia mums dvi alternatyvas – ar ja piktnaudžiauti, ar prisiimti atsakomybę. Kuo didesnė valdžia, tuo didesnė atsakomybė. Intelektas, nesubalansuotas išmintimi ir meile, yra griaunantis. Intelektas, patirtis, branda taip pat uždeda atsakomybę, tai galingas įrankis siekti rezultato, padėti kitam, o ne rafinuočiau sumenkinti kitaip mąstantįjį, kai žodžiais nieko nekuriama, o kiekviena pusė rausiasi gilyn į savo apkasus ir iš jų svaidosi žodžiais kaip ginklais – propaganda, melu, šmeižtu, patyčiomis. Sakau ir sakysiu, kad ironija, sarkazmas, vertinimas ir kitos atskirtį kuriančios priemonės yra intelekto ligos, kai kuo labiau laviniesi, tuo labiau natūraliai didėja atskirtis, nes pastebi kitų menkumą, nuomonės silpnumą ir kyla noras kitus pastatyti į vietą, bet…
„Kuo mažiau vertinimo, tuo daugiau meilės“ – Haičio išmintis. Išmintis, meilė tuos skirtumus sušvelnina, pakeičia empatija, tolerancija, pakantumu kito nuomonei, šviečiamąja ugdomąja veikla, perkėlimu akcento iš kieno pusėje tiesa, į aš galiu su tavim nesutikti, bet aš gerbiu ir ginu tavo teisę į savo nuomonę. Ir pažiūrėjus toliau ir giliau už to, kas skiria, už skirtingų pozicijų ir priemonių, rasim tą, kas vienija – panašių poreikių, tikslų ir vertybių. Nes supranti, kad mes visi, nepaisant skirtumų, galime remtis jungiančiais dalykais – žmonėmis, kuriems reikia meilės, taikos, saugumo, gerovės, palaikymo, pagarbos, o ne skiriančiais. Tam reikalingi visiškai kiti instrumentai, nei dabar matome. Ta pati bendruomenė, ta pati visuomenė, ta pati žmonija, turinti teisę į savo nuomonę ir į pagarbą. Ir jei nugalėsim kito sąskaita, įsijungs kompensaciniai mechanizmai, revanšas per kerštą orumui atkurti, taigi griaunančia jėga pažadinsim griaunančią jėgą.
Siūlau perkelti akcentus į stiprinančius, kuriančius, įkvepiančius žodžius: W. Goethe sakė: „Jei aš su tavim elgsiuosi taip, koks tu esi dabar, tai tu toks ir liksi. Jei aš elgiuosi su tavimi, koks tu gali būti, tai yra kreipdamas savo energiją, dėmesį ir lūkestį į tavo potencialą, – tu toks ir tapsi.“ Žodžiai kaip sėklos sėjami ne tik į sąmonę, bet ir pasąmonę, kad gautume norimą rezultatą, sėkim su meile, rūpesčiu ir atsakomybe. Nepriklausomybė pirmiausia atėjo į sąmonę, paskui – į kalbą, dainą, ir tai buvo vieningas pozityvo, drąsos, atsidavimo idėjai, ryžtingumo diskursas. Taigi mūsų rankose, ar Lietuva realizuos savo juodžiausią scenarijų, ar savo galingiausią potencialą.
Plačiau > Publikuota: www.bernardinai.lt