Yra tokių profesijų, kurių niekas neperpranta. Ar programuotojas, sistemų administratorius, informatikas, kompiuterių technikas, IT inžinierius yra vienas ir tas pats asmuo? Dažniausiai laikomasi nuomonės, kad taip: jeigu koks nors žmogus yra susijęs su IT, tai jis moka ir kompiuterius taisyti, ir programuoti, o svarbiausia – perrašyti „Windowsus“. Dažnai taip, bet nebūtinai: žmogus gali tai mokėti, bet būti specialistas konkrečios veiklos, pvz., programėlių testavimo, žaidimų kūrimo, serverių priežiūros ir t. t. Ir neprašykite jo sutaisyti rimto kompiuterio gedimo, nes liksite nieko nepešę.
Kone analogiškai yra iš su vertėjais. Jie – verčia raštu visomis temomis, verčia žodžiu, redaguoja užsienio kalba parašytus tekstus ir… moko užsienio kalbų. Tokia yra oficiali LR Seimo pozicija. Kaip ir IT specialistų atveju, vertėjai yra aplipinami nebūtais dalykais, sąvoka išpučiama tiek, kad gali sprogti. Teisinių tekstų vertėjas. Medicininių teksto vertėjas. Techninių tekstų vertėjas. Grožinės literatūros vertėjas. Vertėjas sinchronu. Vertėjas nuosekliai. Toks yra minimalus vertėjų sąrašas, kiekvienas atskirai, o ne visi viename. Jau nekalbant apie tai, kad „mokytojo“ sąvokos šitoje srityje niekada nebuvo.
Žinoma, nereikia absoliutinti: unikaliais atvejais vertėjas sugeba ir versti, ir mokyti. Bet bendra tendencija tokia, kad tai visiškai kitos kvalifikacijos reikalaujantis darbas. Juk negali anglų filologiją baigęs asmuo eiti mokyti vaikų neįgijęs papildomos mokytojo kvalifikacijos. O kur dar suaugusiųjų švietimas: visi žino, kad vaikai gerokai imlesni kalboms. Įsivaizduokite save šių Seimo vertėjų vietoje: tobulai mokate anglų kalbą, kasdien verčiate įvairiausius dokumentus raštu ir žodžiu. Ir štai į duris pasibeldžia kuklus 55-erių Seimo narys. Į pamokėlę. Nuo ko pradėtumėte? „My name is…“, „cat“, „dog“ ar „shoulder to shoulder“? Nuo tarimo ar nuo rašybos?
Nesinori sumenkinti Seimo narių įgūdžių mokantis kalbų, bet kokį rezultatą galima gauti iš tų, kurie mokyti bus nepasiruošę? Tikriausiai tokį pat, kaip po garsiai nuskambėjusio dantisto-siaubūno atvejo: neturint įrankių ir reikiamo išsilavinimo pacientai su cementuotomis dantų plokštelėmis patyrė didelių skausmų ir nuostolių. Kas liks kaltas, jeigu po intensyvių pamokų Seimo narys vis tiek nesugebės tinkamai komunikuoti? Ar kas nors paskaičiavo tai, kiek laiko turės būti skiriama mokymo programos paruošimui? Ir ne vienos, o kiekvienam individualiai: su šituo jau galima „shoulder to shoulder“ kalbėti, o anas dar „cat-dog“ lygio. Ar ruoš Seimo nariai namų darbus? Juk iš esmės kalbos mokėjimo lygis daug priklauso nuo individualių pastangų.
Nuostabu, kad apie užsienio kalbų mokėjimo svarbą kalbama garsiai. Bet argi esminė problema ne ta, kad nėra kaip užkirsti kelią į Seimą patekti nemokant užsienio kalbų? Ar į kokią nors privačią tarptautinę įmonę priimtų užsienio kalbos nemokantį žmogų ir leistų jam mokytis laisvu nuo darbo metu iš įmonės išteklių? Tikrai ne. Tikėtina, kad šiandien įvedus reikalavimą Seimo nariams privalomai mokėti anglų kalbą, iki kitų rinkimų visi savo lėšomis gerokai pasitobulintų įgūdžius. Ir neatiminėtų mokytojų duonos atiduodami ją vertėjams. Gyvename tokiu laikotarpiu, kai siauros srities specialistas įgyja vis didesnę reikšmę: verčia specializuoti vertėjai, kalbų moko tos srities mokytojai, kompiuterius taiso technikai, dantis traukia burnos chirurgai. Ir negriaukite, gerbiami Seimo nariai, šios tvarkos.
Plačiau > Publikuota: www.lrt.lt