Autorius: Ars Libri redaktoriai

Pasiruošimas Kalėdoms ir Naujiesiems metams jau įsibėgėjo. Kol dauguma dar renka dovanas artimiesiems, draugams ir kolegoms, kiti jau svarsto kokiais patiekalais nustebinti Kūčių ir Kalėdų metu. Besiruošiant didžiausioms metų šventėms ieškoma ne tik tradicinių, lietuviams įprastų gardėsių, bet ir Lietuvoje jau išpopuliarėjusių skanumynų iš užsienio šalių, kuriose Kalėdų tradicijos yra kiek kitokios. Tad kokiais patiekalais vaišinasi kitos Kalėdas švenčiančios tautos ir valstybės ir kaip šių šalių kontekste atrodo lietuviškas Kūčių stalas?

Štai vokiečiai Kalėdų dvasia pradeda gyventi jau lapkričio pabaigoje, lankydamiesi kalėdinėse mugėse (vok. Weihnachtsmarkt) ir ragaudami tradicinių skanėstų: marcipano, imbierinių meduolių (vok. Lebkuchen), vaisių pyrago (vok. Stollen) ir, žinoma, karšto vyno (vok. Glühwein) arba kiaušininio punšo (vok. Eirpunsch). Kalėdų išvakarės vokiečiams yra svarbesnės, nei pati Kalėdų diena. Kūčių vakarą valgomos šventinės vakarienės svarbiausias akcentas – kepta žąsis, patiekiama kartu su įvairiausiais kopūstais. Naujųjų metų išvakarėse mėgstama kartu su svečiais ruošti mėsos, sūrio, daržovių fondiu. Tikima, kad tą vakarą valgant patiekalus iš kiaulienos visus metus lydės sėkmė, tačiau jei valgysite paukštieną, Jūsų laimė nuskries kitur. Išeitis nevalgantiesiems mėsos – kiaulyčių figūrėlės, pagamintos iš marcipano.

Italai Kalėdų dieną mėgaujasi gausiai vaišėmis nukrautu stalu ir įvairiais tradiciniais Kalėdų saldumynais, būtent jie Kalėdų šventę italams daro ypatingą. Svarbiausias šventinio stalo akcentas, kurį italai mielai dovanoja ir eidami į svečius – pannetone. Tai iš Milano kilęs kupolo formos pyragas, kaip Kalėdinis saldumynas išpopuliarėjęs Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Ant kalėdinio stalo populiarumu panettone nenusileidžia ir cukraus pudra apibarstyta mielinė boba pandoro, džiovintų vaisių pyragas panforte ir migdoliniai sausainiai ricciarelli. Iki soties Kalėdiniu laikotarpiu prisivalgę saldumynų Naujųjų metų išvakarėse italai valgo lęšius, nes šių forma primena monetas – tikima, kad suvalgius lęšių kitais metais būsite turtingas.

Lietuviškasis Kūčių patiekalų stalas, palyginti su kitomis katalikiškosiomis šalimis, yra tradiciškai kuklesnis, nuosaikesnis, ruošiamas atsižvelgiant į religinę simboliką ir tradicijas. Svarbiausias visiems gerai žinomas įsitikinimas – neturi būti patiekta jokios mėsos, išskyrus žuvį, tačiau tikintiesiems dvasininkai pataria atsisakyti ir produktų, kuriems jaučiamas ypatingas potraukis: alkoholio, kavos, saldumynų. Kuklus maistas siejamas su susikaupimu, rimtimi. Lietuvoje Kūčių patiekalai turi simbolinę reikšmę – 12 patiekalų simbolizuoja 12 apaštalų arba 12 mėnesių, žuvis simbolizuoja apaštalus, vaisingumą, obuoliai –Rojaus medį, duona – stiprybę ir ištikimybę. 

Tačiau ant mūsų palyginti asketiško Kūčių stalo taip pat yra ir gardumynų, dažniausiai ruošiamų tik kalėdiniu laikotarpiu – kūčiukų, aguonpienio ir kisieliaus. Jie tikrai sudomins ir svečius iš užsienio, tikriausiai jau ne kartą ragavusius tiek vokiškų, tiek itališkų kalėdinių saldumynų. Taigi, jei per šias Kūčias prie 12 patiekalų stalo sėsite kartu su svečiais iš užsienio ir siūlysite pasivaišinti tradiciniais lietuviškais patiekalais, prisiminkite, kad anglų kalba aguonų pienas vadinamas poppy milk, kūčiukai – poppy pastries, o kisielius – kissel, arba priklausomai nuo konsistencijos fruit soup ar fruit pudding. „Ars libri“ kolektyvas sveikina su artėjančiomis šventėmis ir linki, kad ant kalėdinio stalo netrūktų įvairių šalių kalėdinių skanumynų.

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Automatizuota pramonė, pats save vairuojantis automobilis, robotas-kambarinė… Tai ne ateitis, o šių dienų realijos. Dėl vis didėjančio mechanizavimo ir robotizavimo įvairiose darbo srityse mažėja žmogaus kaip darbuotojo poreikis. Sudarinėjami įvairūs profesijų, kurioms dėl to gresia „išnykimas“, sąrašai. Neretai juose atsiduria ir vertėjai. Nenuostabu: į vertimo mašinas sparčiai diegiamos naujos kalbos, Lietuvoje samdomi vertimų biurai, padedantys į jas įvesti linksniavimą, suvedamos dažniausių klaidų kombinacijos, dėl kurių „Microsoft Word“ taiso (jau priskiriama žmogiška ypatybė!) ne tik korektūros klaidas, bet ir rekomenduoja pasirinkti vieną ar kitą linksnį.

Automatiniai vertėjai apima vis daugiau sričių

Vos pasirodžius pirmiesiems automatiniams vertėjams, internete ėmė plisti tokių vertimų „perliukai“: jei pavieniai žodžiai dar būdavo šiaip ne taip išverčiami (turint omenyje, kad versta per anglų kalbą), tai ilgesni segmentai tikrai keldavo šypseną. Šiuo metu „Google“ vertėjas jau verčia segmentais, populiariausiais žodžių junginiais, net yra tapęs vienu geriausių sinonimų žodynu. Ateityje jis galėtų sudaryti nemažą konkurenciją teisinių ir techninių tekstų vertėjams. Niekam ne paslaptis, kad jau seniai dirbama su vertimo atminties programomis, kuriomis galima išsaugoti ankstesnius vertimus ir pasikartojančius segmentus, juos iškelti. Tuo pačiu principu veikia ir „Google“ vertėjas: tai yra didžiulė duomenų bazė, į kurią galima sukelti aprobuotus teisinius ir techninius terminus. Čia galima prisiminti vieną kuriozinę situaciją, kuomet verčiamame tekste neįgudusiam vertėjui pasitaikė išversti „acts of God“. Matyt, nerasdamas tokio junginio žodynuose ir pasikliaudamas savo vidine logika, vertėjas šį junginį išvertė kaip „Dievo veiksmai“. Tuo tarpu „Google“ vertėjas vietos klaidoms nepalieka – verčia „stichine nelaime“. 1:0 jo naudai.

Vadinasi, patobulinus „Google“ vertėją, į jį sukėlus daugiau ištisų frazių, ilgainiui teisinius ir techninius tekstus bus galima versti be žmogaus pagalbos? Tikėtina. Bet yra du „bet“. Pirma, teisiniai dokumentai turi itin didelę svarbą, todėl be žmogaus peržiūros jokiu būdu negalėtų būti teikiami teismui – mūsų šalyje dokumentai dar nėra tokie šabloniški, kad juos būtų galima šabloniškai, automatiškai versti. Antra, kas skaito techninius tekstus? Arba tam tikros srities specialistai, kurie dažnai labiau linkę vadovautis originalu, arba vartotojai, bandantys įsigilinti į savo įsigyto prietaiso specifiką. Specifiką, kuri būna tokia paini, kad ilgainiui neištveria ir patys kantriausi – „gal kaip nors suprasiu ir be instrukcijos“. „Ars libri“ pastebima tendencija instrukcijas rašyti (o ir versti) patraukliau ir aiškiau – su publicistinio stiliaus elementais, o tam reikia ne tik techninių žinių, bet ir kūrybinio mąstymo. 1:1.

Vertimas – ir kūrybinis darbas

Kartą kitas jaunas vertėjas, jau gerai susipažinęs su „Google“ vertėju, ėmėsi versti neįprastą tekstą apie automobilius. Ir jo vertimas buvo neįprastas: pvz., „car with black greenhouse“ iš „automobilio juoda viršutinės kėbulo dalies apdaila“ tapo „mašina su juodu šiltnamiu“. Sunku įsivaizduoti? Tai „Google“ vertėjo įtaka. Ir tokių kuriozinių situacijų yra daug – visur, kur reikia žmogaus kūrybingumo, „Google“ vertėjas pasirenka netinkamai. Tai ir publicistiniai, ir meniniai tekstai, prie kurių vieno sakinio vertimo vertėjas gali prasėdėti valandą. Akivaizdu, kad artimiausioje ateityje automatiniai vertėjai, užklausas pateikiantys per kelias sekundės dalis, tokios kokybės negalės pasiekti.

Kita šio medalio pusė – pritaikomumas konkrečios šalies rinkai. Tai, visų pirma, reklamos su žodžių žaismais, metoforomis ir panašiais vartotojų sąmones veikiančiais dalykais. Ar kompiuteris gali perprasti paveikumą žmogui? Vargu. Vertėjai susiduria ir su kitu iššūkiu – tai, kas galima vienoje šalyje, nebūtinai galima kitoje. Elementarus pavyzdys – sąvoka „organic food“. Kol kas „Google“ vertėjas pateikia netaisyklingą vertimą – „organinis maistas“. Iš tiesų, turėtų būti „ekologiškas maistas“. Ir čia ima veikti įstatymai, reglamentuojantys šių žodžių vartoseną etiketėse. Su ekologine gamyba susiję terminai (pvz. „ekologiškas“, „biologinis“ ar pan.) gali būti vartojami ES ir bet kuria ES kalba ženklinant ir reklamuojant produktus, atitinkančius reglamentų reikalavimus. Nevartojami jokie terminai, kurie neatitinka reglamento reikalavimų arba galėtų suklaidinti vartotoją ar naudotoją. Tad jeigu į „Google“ vertėją ir būtų įvestas taisyklingas vertimas (juk yra puiki funkcija „Patobulinti šį vertimą“!), be žmogaus įsikišimo nebūtų įmanoma nustatyti, kurioje šalyje koks terminas yra apibrėžiamas įstatymais. 1:2 žmogaus naudai.

Verslo kalba ir nigeriečių laiškai

Užteks kalbėti apie profesionalius vertimus, pereikime prie tai, kas aktualiausia eiliniam žmogui – ar bus galima nebeversti pačiam, gal automatiniai vertėjai perims kasdienės užsienio kalbos rašymo uždavinius? Į klausimą galima atsakyti klausimu: kiek esate gavę užsieniečių laiškų, su automatiniu vertėju išverstų į lietuvių kalbą? Greičiausiai nė vieno arba… Arba gavote tokio turinio laišką:

„Sveiki, brangūs draugas. Esu varge. Prašau atsiųsti man šiek tiek pinigų. Man tikrai reikia jį dabar. Prašome, pasitikėk manimi, aš grįšiu juos šią savaitę.“

Varge esantis „draugas“ lietuviškai nemoka, todėl „Google“ vertėjas – puikus išsigelbėjimas. Bent jau „draugui“ taip atrodo. Deja (ar laimei), tik laiko klausimas, kol tokios standartinės frazės į lietuvių kalbą bus verčiamos gana taisyklingai. Tuo tarpu nei mes patys, nei užsieniečiai mums su „Google“ vertėju laiškų neverčia. Laiškai, ypač verslo, rašomi žmonių, su žmogiškomis klaidomis, kurias visi atleidžia. O aptikus automatinį vertimą įsižeidžiama, dargi egzistuoja toks paniekinamas posakis „ai, čia su „Google“ vertėju išversta“ – suprask, nekokybiškai. Kita vertus, visiškai jo nurašyti negalima. Jeigu į užsienį rašome nedažnai, tai „Google“ vertėjas puikiai nurodo gaires: kaip pasisveikinti, kaip atsisveikinti. Tebūnie šiuo klausimu lygiosios – juk vis dėlto „Google“ vertėjas daro mūsų gyvenimą paprastesnį.

2:3 žmogaus naudai

Skaičiukai rodo, kad konkurencingoje vertimų rinkoje kol kas per plauką laimi žmogus. Vis dėlto reali dabartinė situacija yra dvejopa: automatiniai vertėjai iš tiesų gerokai palengvina kasdienį bendravimą su užsieniečiais, bet negali pasiekti aukšto profesionalumo lygio. Kol nebus sukurtas dirbtinis intelektas (o ir abejojama, ar jis apskritai bus sukurtas), tol vertėjai bus itin svarbūs – ypač nykstant sienoms tarp valstybių. Žinoma, tiek automatiniai vertėjai, tiek įvairios vertimo programos padeda greičiau atlikti darbą, užkerta kelią žmogiškosioms klaidoms. Bet ten, kur reikia bent lašo kūrybingumo ar atsiranda bent mažiausia interpretacijos galimybė, kompiuteris tampa bejėgis. Labai džiugu, kad „Google“ vertėjas išmoko linksniuoti ir žino daugiau gramatikos taisyklių, nei kai kurie lietuviai, bet mums kalbinio poveikio kol kas negali daryti. Vertėjų profesija kol kas saugi, įdomu, kuria kryptimi toliau pasuks vertimų automatizavimas.

Plačiau > Publikuota: www.lrt.lt

Nuo 2013 m. prasidėjo tradicija kone kiekvienus metus skirti kokios nors etninės kultūros dalies metais: 2013 m. minėti kaip Tarmių metai, 2015 m. – Etnografinių regionų metai. „Ars libri“ vertimų biuro redaktorės pastebi, kad dėl to pastaruoju metu padaugėjo verčiamų tekstų, kuriuose yra tarminių žodžių, taip pat visai Lietuvai būdingų tradicijų su unikaliais žodžiais aprašymų. Kaip versti tokius žodžius, naudinga žinoti ne tik vertėjams, bet ir kitiems užsienio kalbos vartotojams – niekada negalite žinoti, kada gali prireikti su užsieniečiu kalbėti apie Lietuvos tradicijas, juk daugelis lengvai nupasakoja kelią, užsisako maisto, bet negalėtų apibūdinti, kaip pagaminti šaltibarščius, nes, visų pirma, nežinotų, kaip išversti patį patiekalo pavadinimą.
Pirmiausia minėtina, kad atvirkštinis variantas – užsienio tarmės (o dažnai ir žargono) vertimas į lietuvių kalbą jau turi tam tikrą sistemą. Šią „madą“ pradėjo animacinių filmukų įgarsintojai, įvedę spalvingus personažus, kalbančius žemaitiškai, suvalkietiškai ar šiauliškių šnekta. Taip pat šios populiarios tarmės pasirodė knygų vertimuose. O štai išversti iš lietuvių kalbos ar tarmių yra gerokai kebliau. Taigi iš vertimų biuro „Ars libri“ patirties pateikiame keletą būdų (kuriuos naudoja ir vertėjai) išsisukti iš situacijos, kai užsienietis klausia, ką reiškia koks nors specifinis žodis.
Svarbiausia taisyklė – patiems tiksliai žinoti, ką reiškia vienas ar kitas žodis, pvz., kisielius ne visada buvo tokios konsistencijos, kaip yra dabar, viena tarme vienas žodis reiškia viena, kita – kitą, todėl apsispręskite dėl tikrosios reikšmės. Idealiausias atvejis, jei žinote atitikmenį užsienio kalba: etnokultūriniai žodžiai pastaruoju metu neapsiriboja Lietuvos sienomis, todėl kai kurie žodžiai anksčiau buvę neverčiami, dabar turi oficialius vertimus, pvz., ilgą laiką „žemaičių tarmė“ buvo verčiama kaip „Žemaitian“ (ar net „Zhemaitian“), o dabar turi oficialų tarptautinį pavadinimą – „Samogitian“. Nenustebkite, jei vis tiek liksite nesuprasti – tokie žodžiai simboliniai, juos vis tiek reikia aiškinti.
Dėl šios priežasties paprasčiausias būdas kalbėti apie unikalią lietuvišką tradiciją yra vartoti autentišką žodį su paaiškinimu, pvz., „Skilandis is a Lithuanian sausage“ („Skilandis – lietuviška dešra“), „Vyžos Hill, they used to wade, get out, take off their wicker shoes, drop them on that hill and go on barefoot, the ground is usually soft down our way“ („Vyžų kalnas, pabraidžioja, išlipa, nusiovė, metė vyžas an kalno ir aina pėsčiomis, pas mus daugumoj žemės minkštos“). Užsieniečiams ypač patinka tokius žodžius ištarti patiems.
Vis dėlto nepamirškite, kad turime bendrų žodžių su kaimyninių šalių gyventojais. Daug panašumų esama latvių ir lietuvių tarmėse, todėl dažniausiai nesunku rasti latvišką atitikmenį, pvz., žemaitiška „pylė“ ir bendralietuviška „antis“ latviškai verčiama vienodai – „pīle“. Panašus atvejis –  Lietuvos pakraščio „kindziukas“ bei Lenkijos pakraščio „kindziuk“ (atkreiptinas dėmesys, kad kalbininkai žodį „kindziukas“ laiko nevartotinu slavizmu, o dzūkai ir suvalkiečiai – tarmybe).
Daugiakultūriškumas Lietuvoje vis stiprėja, todėl nuo kiekvieno savimonės priklauso, kokią poziciją šioje terpėje užims etninė kultūra. Vertimų biuras „Ars libri“ pradėjo nuo etnokultūrinių vertimų svarbos iškėlimo ir tokių tekstų vertimo galimybių sisteminimo. Iš profesionalių vertėjų patirties ateina ir naujos bendravimo galimybės kasdienės bei verslo užsienio kalbos vartotojams: aprašyti vertimų būdai – puikus pavyzdys, kaip prisitaikyti prie naujų (pamirštų senų) kultūrinių tendencijų.

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Visai neseniai buvo išplatintas didžiausio kelionių knygų leidėjo „Lonely Planet“ sudarytas 500 lankytinų objektų visame pasaulyje sąrašas. Į lietuvių kalbą išverstas sąrašas atsidūrė internete ir greitai pasklido žinia, kad Lietuvoje yra keturi lankytini objektai: Kryžių kalnas, Trakų pilis, „Carskoje Selo“ ir „Akropolis“. Vertimo autorius netrukus prisipažino sąmoningai siekęs provokuoti, tačiau suklaidinti internautai iki šiol nerimsta, pasipiktinę tokiomis keistomis „Lonely Planet“ rekomendacijomis. Kompetentingi asmenys, išnagrinėję originalų sąrašą, konstatavo, kad omenyje turėti ne kavinė Lietuvoje „Carskoje Selo“ ir prekybos centras „Akropolis“, o įžymusis graikų Akropolis ir Rusijos Carskoje Selo [1] (beje, tai ne miestas, kaip teigta, o Puškino miesto dalis). Ką galima apie tai pasakyti iš lingvistų pusės? „Ars libri“ kalbos ekspertai pastebi, kad nuo tokių, dažnai verstiniuose tekstuose aptinkamų dviprasmybių gali išgelbėti kabutės.
Lietuvių kalboje kabutės yra vartojamos, kai įvardijami simboliniai įmonių pavadinimai: šiuo atveju „Carskoje Selo“ ir „Akropolis“ yra perkeltiniai minėtų objektų Graikijoje ir Rusijoje pavadinimai. Tikrieji objektai rašomi be kabučių. Tokie simboliniai pavadinimai į užsienio kalbas neverčiami, todėl, jei visi keturi objektai patektų į lankytinų vietų sąrašą, anglų kalba jie būtų užrašomi taip: the Acropolis (of Athens), Tsarskoye Selo, Carskoje Selo ir Akropolis. Vadinasi, pasitelkiant elementarius kalbos dėsnius, nė viena kalba (juolab rašytine) nesusipratimų neturėtų kilti. Taip kabutės tampa esmine prasmės ašimi.
Vis dėlto ne be reikalo yra sakoma: kas per daug, tas nesveika. Kabučių taip pat gali būti per daug. Tai dažniausiai ne vertimo, o stiliaus yda – norima perteikti neva perkeltinę reikšmę, nepagrįstai išskiriamos metaforos. Keli pavydžiai: Vidaus reikalų ministras S.Skvernelis „didina apsukas“ [2]. Net ir „argumentų“ surado [3]. Liepos pradžioje darbininkai darbavosi, „pildė“ gyventojų norus [4]. Tokie sakiniai sukuria perdėto sarkazmo įspūdį, dažnai jo net nenorint išreikšti. Ką iš viso to supranta skaitytojai? Mintį šiaip ne taip iššifruoja, bet kabutės sukuria nereikalingas pauzes, apsunkina skaitymą, neaišku, ar skaitytojas skaitys toliau. Tuo tarpu antraštė Ar pradėsime skirti pabėgėlius nuo „pabėgėlių“? [5] skamba gana taikliai. Kabutės atskiria tikrus ir apsimestinius pabėgėlius – jokia stilistinė priemonė to neišreikštų paprasčiau ir aiškiau.
Įvaizdį formuoja ne tik kabučių buvimas ar nebuvimas, bet ir jų forma. Labai dažnai pamirštama, kad taisyklingos lietuviškos kabutės – tai devynetai apačioje ir šešetai viršuje. Įprasta situacija: į rinką išleidžiamas naujas produktas, reikia jį aprašyti. Tokiuose aprašymuose netinkamos kabutės (dažniausiai ir brūkšniai) sukuria chaotiškumo ir neišbaigtumo įspūdį. Lygiai taip pat verčiant: anglų kalboje vartojamos tokios kabutės – “ABC”, skandinavų – „ABC”, rusų – «ABC», kas atsitiktų, jei į šių šalių rinkas patektų produktai su prastais vertimais, lietuviškomis kabutėmis? Turbūt nieko baisaus, išskyrus tą mažą minties krislelį kai kurių vartotojų galvose: „lietuviai nepakankamai stengiasi dėl mūsų kalbos“.
Ir galiausiai kyla natūralus klausimas, kodėl lietuviškos kabutės yra kitokios, nei visur kitur. Iš tiesų, nesame jau tokie ir išskirtiniai. Manytina, kad dabar vartojamos lietuviškos kabutės – Mažosios Lietuvos rašto tradicijos palikimas. XIX a., kai knygos buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje, ten buvo naudojama vokiška spausdinimo įranga. Vadinasi, lietuvių ir vokiečių kabutės – tokios pat. Jos buvo vartojamos pirmajame „Aušros“ numeryje jau 1883 m.
„Ars libri“ kalbos redaktorių praktika rodo, kad kabutės yra vienas iš labiausiai ignoruojamų skyrybos ženklų – jeigu ir vartojamos, tai dažniausiai netaisyklingai. Visgi aprašyti pavyzdžiai įrodo, kad kabutės nuvertinamos be reikalo: norint komunikuoti be nesklandumų, reikia savo kalbą išbaigti iki paskutinio taško ir iki paskutinės kabutės. Tuomet atrodysime geresni ir sau, ir kitiems.

Keletas įsidėmėtinų kabučių vartojimo rekomendacijų:
• labai retai kada rašomos dvigubos kabutės, kaip ir du kableliai, jos susilieja į vieną, pvz., V. Tutkus teigė: „aš jau žinojau, kad bus pasirinktas „Boxer“ [6].
• tam tikrais atvejais vietoj kabučių gali naudojamas grafinis išskiriamas, rašoma visomis didžiosiomis raidėmis arba dažniausiai – kursyvas,
• nereikėtų vartoti ir kabučių, ir kursyvo vienu metu,
• antraštėse cituojant ar perfrazuojant autoriaus mintis, rekomenduojama kabučių nerašyti, pvz., M. Raduljicos logika: nežaidėme gerai, nes arenoje šalta, o suomiai pratę prie šalčio [7].
1. Socialiniame tinkle pasišaipė iš „Lonely Planet“ rekomendacijų, ką aplankyti Lietuvoje. 2015-08-19. http://www.perpasauli.lt/naujienos/socialiniame-tinkle-pasisaipe-is-lonely-planet-rekomendaciju-ka-aplankyti-lietuvoje.d?id=68773842
2. Mečislovas Zasčiurinskas. Policijai darbų pakanka! 2015-08-18. http://www.zasciurinskas.lt/2012-2016/mecislovas-zasciurinskas-policijai-darbu-pakanka/
3. Mečislovas Zasčiurinskas. Policijai darbų pakanka! 2015-08-18. http://www.zasciurinskas.lt/2012-2016/mecislovas-zasciurinskas-policijai-darbu-pakanka/
4. Donata Kazlauskienė. Sodų gatvė — „nei skusta, nei lupta“. Žiūrėta 2015-09-13. http://kalvotoji.lt/index.php/verslas/3509-sod-gatv–nei-skusta-nei-lupta-.html
5. Vitalijus Michalovskis. Ar pradėsime skirti pabėgėlius nuo „pabėgėlių“?. 2015-09-07. http://mvitalijus.blogspot.lt/2015/09/ar-pradesime-skirti-pabegelius-nuo.html
6. V. Tutkus paaiškino pasitraukimo priežastis: šešėlis krenta ant kariuomenės perkamų „Boxer“. 2015-09-14. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/v-tutkus-paaiskino-pasitraukimo-priezastis-seselis-krenta-ant-kariuomenes-perkamu-boxer.d?id=68991588
7. Rytis Kazlauskas. M. Raduljicos logika: nežaidėme gerai, nes arenoje šalta, o suomiai pratę prie šalčio. 2015-09-13. http://www.delfi.lt/sportas/eurobasket/m-raduljicos-logika-nezaideme-gerai-nes-arenoje-salta-o-suomiai-prate-prie-salcio.d?id=68989676

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Šiuolaikinis verslas nebeįsivaizduojamas be bendradarbiavimo su užsienio tiekėjais ir partneriais, todėl siekiant tai daryti sėkmingai būtinos užsienio kalbų žinios ir užsienio šalies, kurioje siekiama vystyti verslą, lingvistinės aplinkos išmanymas. Kelių užsienio kalbų mokėjimas padeda užkariauti naujas rinkas, bendrauti su klientais tose rinkose jiems suprantama ir priimtina kalba, taip parodant, kad jie ir jų kultūra yra gerbiama ir kad geriau nei Jūsų konkurentai suprantate jų poreikius. Be to, komunikavimas gimtąja užsienio partnerių ar klientų kalba sutvirtina Jūsų ryšį ir leidžia Jumis labiau pasitikėti.
Anglų kalba vis dar išlieka verslo lingua franca (bendra kalba vartojama tarp žmonių, kalbančių skirtingomis kalbomis), ja vyksta didžioji dalis komunikacijos – rašomi elektroniniai laiškai, vyksta derybos, pasirašomos sutartys. Anglų kalba laikoma standartine verslo komunikacijos kalba, tačiau verta atkreipti dėmesį, kad ją vartoja didelė dalis ne gimtakalbių, kurių anglų kalbos žinių lygis ir kultūrinė aplinka nėra vienoda ir kurie nebūtinai gerai pažįsta britų ar amerikiečių kultūrą. „Ars libri“ ekspertai, dirbdami su verstiniais tekstais pastebi įvairių anglų kalbos interpretacijų ir dar kartą nori priminti standartines mandagumo frazes, praversiančias komunikuojant elektroniniu paštu. Laiško pradžioje kreipiantis į asmenį (-is) rašoma „Dear Sirs“ (liet. gerbiamieji), „Dear Sir/Madam“ (liet. gerb. pone (ponia), kai norite akcentuoti, kad nekantriai laukiate atsakymo, vartokite: „I look forward to hearing from you“, o atsisveikinant pravers tokie pasakymai kaip „Best regards“, „Kind regards“ „Yours faithfully (sincerely)“.
Svarbu ir tai, ką apie savo įmonę ir gaminius ar paslaugas skelbiate interneto svetainėje. Atkreipkite dėmesį, ar pateikiama informacija yra sklandi ir lengvai suprantama užsienio klientui ar partneriui, ar vartojami rišlūs sakiniai be gramatikos ir prasmės klaidų, ar tinkamai pateikiami kontaktiniai duomenys (telefono numeriai turi būti rašomi su tarptautiniu kodu) ir, ar lietuvių kalba įprasti pareigų ir skyrių pavadinimai išversti parinkus tinkamus atitikmenis užsienio kalba. Pavyzdžiui, „direktoriaus pavaduotojas“ į anglų kalbą turėtų būti verčiama kaip „deputy director“, o „laikinai einantis direktoriaus pareigas“ turėtų būti verčiama kaip „acting director“. „Generalinis direktorius“ anglų kalba vadinamas „chief executive officer“ arba „general manager“.
Komunikuojant anglų kalba reikia vengti anglų ir vartotojo gimtojoje kalboje esančių panašių išsireiškimų, turinčių skirtingas reikšmes pvz.: liet. „inteligentiškas“, angl. „intelligent“ (liet. sumanus, protingas), liet. „simpatiškas“, angl. „sympathetic“ (liet. užjaučiantis, palankus). Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad lietuviški terminai išversti pažodžiui į anglų kalbą gali būti sunkiai suprantami arba dviprasmiški, pvz., asmens kodas ir PVM kodas turėtų būti verčiami kaip „personal identification (ID) number“ „VAT identification (ID) number“, o ne „personal code“ ar „VAT code“.
Vis dėlto svarbu išmanyti ne tik užsienio kalbos gramatiką ir komunikuoti taisyklingai, bet ir įvertinti komunikacijos turinį bei tikslinę auditoriją. Pavyzdžiui, pristatant užsienio rinkai naują gaminį labai svarbu įvertinti, ar originalus jo pavadinimas nekels neigiamų asociacijų vartotojams. Kartais netinkamai parinktas pavadinimas gali neigiamai veikti potencialių vartotojų nuomonę, pavyzdžiui Lietuvos ar Latvijos pristatytas maisto gaminys pavadinimu „Spira“ originalo kalboje siejamas su spirale (aliuzija į gaminio formą), greičiausiai pasisekimo nesulauktų. Taip pat užsienio rinkoje pristačius valgomuosius ledus „Kingly“, jų pavadinimas greičiausiai priverstų nusišypsoti anglakalbius, šį žodį vartojančius visai kitokiame kontekste. Taigi skirtingose rinkose vartojamos kalbos ir kultūros išmanymas padeda suprasti užsienio visuomenę, jos nuostatas ir poreikius bei sėkmingai siekti savo tikslų.

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Gintarė Narakaitė

Turbūt kiekvienam kada nors susidūrusiam su vertimais natūraliai kilo klausimas – iš ko susideda vertimo kaina? Tai, kas vieniems yra brangu, kitiems atrodo pigu. Viskas priklauso nuo požiūrio ir žinių apie perkamą objektą. Todėl dalijamės keletu  įžvalgų. Retoje vertimų įmonės svetainėje galėtumėte rasti nurodytas tikslias vertimo kainas. Taip yra dėl to, kad priklausomai nuo savo specifikacijos, tos pačios apimties teksto vertimas  gali kainuoti nevienodai

1.    SKAIČIAVIMO PRINCIPAS. Vertimų versle yra įprastos dvi praktikos. Skaičiuoti pagal simbolių skaičių arba pagal žodžių skaičių. Dažniausiai pagal simbolius skaičiuojama, remiantis tokiu principu: 1 700 spaudos ženklų su tarpais; 1 700 spaudos ženklų be tarpų arba 1 800 spaudos ženklų be tarpų. Niekada negalėsite atspėti, kokį skaičiavimo principą yra pasirinkęs biuras, todėl jums belieka užduoti šį klausimą. Kita praktika yra skaičiuoti vertimui skirtą tekstą pagal žodžių skaičių. Vienas puslapis yra lygus 250 žodžių. Mes, „Ars libri“ darbuotojai, pastebime, kad tokią praktiką dažniausiai taiko užsienio vertimų biurai ir vertėjai iš kitų šalių. Pavyzdžiui, jums reikalingas dokumento vertimas iš anglų kalbos į ispanų. Žodžių skaičius ispanų kalboje paprastai padidėja apie 20 proc. Kitaip tariant, jeigu anglų kalbos tekste buvo 2 000 žodžių, tai ispanų kalbos tekste bus jų jau apie 2 400. Kadangi dokumento apimtis skaičiuojama po vertimo, kaina už tokį vertimą padidės. Todėl nenustebkite, jei vertimų biurų darbuotojai skaičiuodami kainą, pasako, kad ji yra preliminari. IŠIMTYS. Kaip ir visur, vertimų versle taisyklės taip pat turi išimčių. Verčiant tekstus iš kinų kalbos negalime naudoti nei vieno iš šių kainos skaičiavimo modelių. Tuomet yra pasitelkiami du būdai: 1. Pasitikima vertėju ir klausiama jo, kiek maždaug gali kainuoti toks teksto vertimas. Dažniausiai, tai vadinama fiksuotu mokesčiu, kuomet klientas jau tiksliai žino, kokia kaina jo laukia už vertimus. 2. Skaičiuojama pagal išverstų teksto simbolių ar žodžių skaičių. MAŽI PROJEKTAI. Dauguma klientų klausia, kodėl už vieno sakinio vertimą turime mokėti tokius pinigus. Viskas labai paprasta. Vertimų biurui nėra didelio skirtumo, ar suorganizuoti 2 sakinių vertimą, ar kelių šimtų puslapių – organizacinio darbo yra tiek pat (suregistruoti, siųsti vertėjui, kuris taiko savo minimalųjį tarifą, siųsti redaktoriui, sutikrinti su terminų baze, siųsti užsakovui, sukelti į sistemą, surašyti kainas, sukurti sąskaitą, buhalterei ją suvesti į savo sistemą, suadministruoti mokėjimus, kartais ir skolas ir pan.). Taigi prie vieno žodžio prisiliečia paprastai 5 žmonės ir administracinio bei organizacinio darbo sąnaudos yra tokios pačios, tik kai vertimo apimtis didesnė, ta pastovioji sąnaudų dalis mažesnė, o kai apimtis maža, ta dalis sudaro kone visą įprastą vertimo įkainį.

2. ĮMONĖS KAŠTAI. Kaip ir bet kurioje kitoje verslo šakoje, taip ir vertimų rinkoje, kaina susideda iš pastoviųjų ir iš kintamųjų kaštų. Pastoviųjų kaštų didžiąją dalį sudaro nuolatinių biuro darbuotojų atlyginimai ir už juos mokami mokesčiai, biuro patalpų priežiūra ir išlaikymas. Nemažą dalį pastoviųjų kaštų sudaro nekilnojamo turto bei kiti privalomieji mokesčiai. Kintamieji kaštai tiesiogiai priklauso nuo duodamų vertimų užsakymų, t. y., kuo daugiau ir kuo didesni užsakymai, tuo daugiau darbo turi pagal autorines sutartis arba pagal individualios veiklos pažymėjimus dirbantys vertėjai. Tada  įmonės gaunamos pajamos auga, tačiau auga ir kintamieji kaštai, nes atlygis vertėjui sudaro didelę visos vertimo kainos. Tad akivaizdu, kad vertimų biuro pelningumo marža sudaro tik apie 15 proc. jūsų bendros užsakymo kainos.

Vertimų rinka turi labai specifinių aspektų, tačiau turi ir panašumų su visomis kitomis verslo šakomis. Tad nieko keisto, kad vertimo kainos skirtingose įmonėse svyruoja nuo smarkiai mažesnės už rinkos vidurkį iki ženkliai didesnės už esamą rinkos vidurkį. Jeigu didžiausią dalį užsakymo vertės yra sumokama vertėjui, tuomet akivaizdu, kad biuruose, kurių kainos yra ženkliai mažesnės už rinkos vidurį, dirba „pigesni“ vertėjai. Žinoma, kiekviena taisyklė turi savo iššimčių, tačiau, kuo aukštesnė vertėjo klasifikacija bei atliekamų vertimų kokybė, tuo jo įkainiai yra didesni. Vertimų biuruose, kuriuose kainos yra ženkliai aukštesnės nei rinkos vidurkis, į kainą gali būti įtraukta ir kalbos redaktoriaus paslauga arba palikta didesnė pelningumo marža. Renkantis vertimo paslaugų tiekėją būtina gerai pagalvoti, kokie yra jūsų lūkesčiai ir prioritetai, nes kaip ir kituose verslo šakose, taip ir vertimų rinkoje žemiausia kaina dažnai reiškia ir žemiausią kokybę.

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt