Autorius: Ars Libri redaktoriai

-Į karą išėjote kaip niekam nežinoma Ukrainos lakūnė, o beveik po dvejų metų grįžote iš kalėjimo garsi visame pasaulyje. Kada buvo sunkiau – kalėjime ar dabar su ta šlove?

-Negaliu sakyti, kad buvau niekam nežinoma. Savo aplinkoje visada buvau balta varna, todėl kariuomenėje buvau gana garsi. Pasaulyje – kas kita. Kalėjime buvo labai šlykštu. Blogiau negu Rusijos kalėjime niekad nesu jautusis, nes tai yra nuolatinis šleikštulys. Su šlove susidoroti nėra sunku, nes aš jos nejaučiu. Aš vaikštau visur, kaip anksčiau, važinėju metro. Jeigu žmonės nori man kažką pasakyti, aš sustoju, pasikalbu. Jei turiu laiko, galiu nusifotografuoti. Man ta mano šlovė neatrodo laimėjimas. 

-Kai grįžote į Tėvynę po to, kai jus paleido, kas jums buvo sunkiausia tomis pirmosiomis minutėmis?

-Pirmosiomis minutėmis nieko sunkaus, ko gero, nebuvo. Viskas buvo lengva – sava žemė, net tūpimo takelis atrodė labai savas. Gal bendrauti su žmonėmis buvo sunkiau, nes dvejus metus buvau atskirta nuo žmonių. Teko iš pat pradžių nusistatyti savo erdvės ribas, kad žmonės galėtų prieiti iki tam tikro atstumo, bet ne arčiau. Bet tai taip pat nebuvo sunku. Sunkiau gal yra jausti atsakomybę ir suvokti esant ne tokia visagale, kad ką nors pakeistum. Jauti bejėgystę, kai nori viską iš karto pakeisti, kad viskas akimirksniu būtų gerai, kad atsigautų ekonomika, o tada pajauti, kad tam neturi nei žinių, nei galimybių, nes daug kas tam priešinasi netgi šalies viduje. Ir tai yra blogai, iš tikrųjų sunku. 

-O kaip jaučiate, ar Jūsų paleidimas iš kalėjimo yra Jūsų asmeninė pergalė prieš V. Putiną?

-Manau, kad negalima sakyti, jog asmeninė. Asmeniškai aš vis vien būčiau V. Putiną nugalėjusi. Man buvo tas pats, kaip grįžti – gyvai ar negyvai. Svarbiausia – grįžti laisvai į Ukrainą. Niekada nelikčiau 22 metams Rusijoje, net kalėjime. Juolab kalėjime. Ta pergalė yra veikiau visos Ukrainos, viso pasaulio, visų gerų, sąžiningų, ukrainiečius palaikančių žmonių pergalė. Kitaip to nebūtų buvę ir tai nebūtų taip ryšku. 

-Skaičiau, kad ketinate dirbti, kad išvaduotumėte kitus Ukrainos karo belaisvius. Kaip galvojate tai daryti? Ar turite konkrečią programą?

-Aš jau tai darau – kaip tai buvo daroma dėl manęs, kai keliavo mano sesė, kalbėjosi su žmonėmis, siekė paramos. Buvo rašomi tyrimai, projektai, ataskaitos apie tai, kas vyko. Žmonės, kurie padėjo išvaduoti mane, lygiai taip pat šiuo metu padeda kitiems Rusijoje likusiems ukrainiečiams. Tikiu, kad mums pavyks. Juk, be manęs, paleido ir kitus – J. Afanasjevą ir G. Sološenką. Be abejo, vien todėl, kad jiems labai pablogėjo sveikata, ir Rusijos įvaizdis labai nukentėtų, jeigu ji pradėtų grąžinti ukrainiečius Ukrainai negyvus. Todėl ir teko paleisti anksčiau. Kitus ji tebelaikys, tyčiosis visaip iš vaikinų, bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau pergalė tikrai bus mūsų. 

-Kiek tokių žmonių?

-9 žmonės, paimti pagal melagingą programą pavadinimu „Didžioji Ukrainos byla“ – kai Rusijos propaganda bandė visam pasauliui įteigti, kad ukrainiečiai yra žvėrys, kruvini banderininkai, valgantys rusų vaikus, pagal tą programą tie žmonės buvo paimti, jų dabar liko 9. Krymo totorių sąrašą, deja,  kol kas turime nebaigtinį. Šiuo metu tame sąraše yra 37 žmonės. Taigi šiuo metu devyni 2014 metų ir 28 [vėlesnių metų] Krymo totoriai. Bet tas sąrašas gali būti bet kada papildytas – gal šią minutę kažkas yra areštuojamas. Kiek žmonių iš viso bus – pasakyti negalime, bet šiuo metu jų yra iki 40. 

-Nadija, į karą Jūs išėjote kaip lakūnė, o grįžote kaip pasaulinio garso politikė. Kokia yra Jūsų politinė programa?

-Negrįžau kaip pasaulinio garso politikė. Gal ir išgarsėjau visame pasaulyje, mane pavadino politike, bet iš tikrųjų politikė tesu 1,5 mėnesio. Aš mokausi. Tai mano pirmoji programa. Visi klausia apie programą, bet aš negaliu pasakyti penkių punktų, kurie stebuklingai išgelbės Ukrainą. Aš turiu širdyje tuos punktus, bet pasauliui juos pristatysiu tada, kai juos baigsiu suformuluoti. Dabar pasakyti negaliu.

-Gal bent vieną?

-Nė vieno. Kai kuriama strategija, svarbiausia, kad apie ją nebūtų sužinota anksčiau laiko.

-Gerai, tada kitas klausimas: kiek pats stebėjau, Ukrainos politinis elitas kiek atsargiai Jus pasitiko – kaip naują veikėją politikos lauke. Kokie Jūsų dabartiniai santykiai su politiniais Ukrainos veikėjais?

-Turbūt tokie, kokie buvo Maidane. Aš praleidau dvejus metus, todėl dabar jaučiuosi tiesiog liaudis. Nesuprantu, kai politikai išeina ir kalba žmonėms: „Jūs buvote apvogti! Jūs buvote apgauti!“. Kodėl – jūs? Kodėl jie negali pasakyti – „mes“, visi mes? Jeigu JŪS apvogti, vadinasi, tai MES tą darėm. Tai labai aiškus pasidalijimas pasąmonėje. Nenoriu, kad į mane žiūrėtų įtariai. Noriu dirbti dėl tų pačių vertybių, tų pačių… baigiu pamiršti rusų kalbą… tų mechanizmų, kurie tarnautų žmonėms. Nenoriu, kad mes varžytumėmės, kuris esame geresnis politikas – tai neteisinga, tai trukdo dirbti būtinus darbus. Todėl jaučiuosi kaip liaudis ir [politikoje] tik pradedu apsiprasti. 

-Kodėl, Jūsų manymu, pralaimėjo Oranžinė revoliucija? Turbūt galima taip teigti – ji pirma lyg ir nugalėjo, bet turime tai, ką turime. Kokios priežastys?

-Labai dažnai manęs to klausia ir Ukrainoje, ir Lenkijoje neseniai teko atsakyti: esate tokia darbšti, protinga, stipri tauta – kodėl Jums visą laiką nesiseka? Tiksliai atsakyti kodėl sunku. Kažko mums, matyt, trūksta. Oranžinė revoliucija buvo taiki, o dabartinis Maidanas buvo kruvinas. Mes suvokiame, kad sumokėjome pernelyg brangiai, jog leistume dar kartą mus apgauti. Ieškosime išeities, kad tai nepasikartotų, bet priežasties įvardyti aš negaliu. Tiesiog žmonės neturi sąžinės, ir kiekvienas, kas ateina į valdžią, kažkodėl tą sąžinę praranda. 

-Ukrainos politikos lauke pasižymėjote tuo, kad Jūsų požiūris į Donbasą skiriasi nuo tipiško Ukrainos požiūrio. Pasiūlėte derybas. Šiandien skaičiau, kad tos nuomonės nebesate. Ar galite paaiškinti mums šią savo programą?

-(Juokiasi) Net nežinojau, kad tai vadinasi programa.

-Na, Jūsų nuostatą.

-Viskas labai paprasta. Ta nuostata yra tokia, kokia yra mūsų tautos nuostata. Pasaulyje ji išgarsėjo tik todėl, kad mūsų politikų požiūris visą laiką skiriasi nuo tautos požiūrio. Jie tik reklamuojasi ir iškelia dažnai nerealius, neadekvačius, neobjektyvius siekius. Reikia galvoti, kas yra realu, o ne gražiai kalbėti vien tam, kad pakalbėtum. Esu prieš tokį mūsų politikų būdą sudarinėti savo programas. Pasiūliau tai, ką galvoja visa tauta. Turime nuo Rytų iki Vakarų, nuo Pietų iki Šiaurės vieną mus vienijančią idėją – net ir su Donbasu. Į Maidaną ėjome su šūkiais – už decentralizaciją prieš V. Janukovyčių, už savivaldą! Tai būtų nauja valstybės veikimo forma. Yra sukurtų ir Maidane pasiūlytų programų, jos yra geros ir jomis galima vadovautis kuriant valstybę, kad žmonės jaustų atsakomybę ir siūlytų, kaip spręsti problemas, ir patys tai darytų, o ne tik reikalautų iš valdžios, kad ji padarytų jiems gerai. Ir tai svarbu – Maidane žmonės pradėjo galvoti, kaip patiems padaryti, užuot laukus, kad tau iš viršaus nuleistų. Tai vienija ir Donecką, ir Lvovą. Mums reikia referendumo – ne atskirose srityse, o bendro tautos referendumo, kur žmonės tartų žodį, kokią jie toliau mato Ukrainą. Nes šiuo metu valdžia tebetelkiama – nors Maidane kovojome visai už kitus dalykus, bet valdžia vėl telkiama, tik jau kito prezidento rankose. Tai nepatinka žmonėms visoje Ukrainoje. Labai norime rasti Ukrainai kūrybingą sprendimą, ir tai mus visus suvienys. Ką man bekalbėtų apie Donecką ir Luhanską, ten vis vien gyvena mūsų žmonės. Galbūt jie yra Rusijos apkvailinti, dalis jų negalėjo ištverti ir išėjo į Rusiją, bet jie turi teisę grįžti į savo namus, į savo žemę, kur gyveno jų protėviai. Mano pozicija yra teisinga, žmogiška, ir aš ją ginsiu.

-Pafantazuokime, kaip atrodytų tos derybos. Kiek suprantu, pati esate pasirengusi ten vykti.

-Čia nėra ką fantazuoti – viskas atrodo maždaug taip, kaip mūšyje. Ten nevykstama su delegacija. Esu pasirengusi ten vykti viena. Atrodo, viskas taip, kad žmonės susitinka lauko vidury, iš anksto su granata, kad apsisaugotų nuo kitos šalies snaiperio. Tai karo laikų derybos, kurių paprasti civiliai nesuprastų. Ten yra savas kodeksas, savi karo pojūčiai. Bet žinau, kad aš susikalbėčiau su A. Zacharčenka ir I. Plotnickiu, kad ir kiek nusikaltimų jie yra padarę Ukrainos valstybei ir kokie jie bebūtų. Vien todėl, kad esame karo vadai, esame siuntę žmones į mūšį ir pažįstame tokią atsakomybę. Noriu, kad jie nebeklūpėtų ir nustotų laižę Rusijai ir V. Putinui batą. Jie yra ukrainiečiai, jie turi savo išdidumą. Jie nori būti laisvi – tegu jie už tai kaunasi, tegu apie tai su mumis kalbasi, bet tegu neatstovauja Rusijos interesams Ukrainoje. 

-Ar nejaučiate noro atkeršyti už tai, ką patyrėte?

-Visiškai ne. Aš atleidžiu, tiksliau – net nekreipiu dėmesio į tai, ką jie man padarė. Bet niekad neatleisiu Rusijai to, ką ji padarė mano tautai, ir kad ji tebelaiko ukrainiečius nelaisvėje. Bet neturiu keršto [jausmo] konkretiems žmonėms. Tai karas, tai nieko asmeniško. Mąstyti reikia strategiškai, toliaregiškai. Koks galėtų būti mūsų politinis kerštas? Kad gyvenimo lygis Ukrainoje būtų geresnis, nei pas juos. Tai būtų tikrasis politinis kerštas. O eiti kažką paskersti – tai ne mano metodai. Dėl Donbaso derybų būtų tas pats – reikia iškeisti visus belaisvius į visus, paleisti žmones. Tuo baigiasi bet kuris karas. Kai vyksiu, apie tai kalbėsiu pirmiausia. 

-Šiomis dienomis Jūsų Prezidentas atsakė Rusijos žurnalistui dėl rinkimų Donbase: „Kai ten nebežudys mūsų žmonių, gali būti ir rinkimai“. Kaip Jūs matytumėte tokių rinkimų scenarijų?

-Rinkimai šalyje galimi tik atkūrus teritorines sienas. Rusija turi pasitraukti į savo teritoriją – pasitraukti iš tikrųjų, o ne tik deklaruoti, kaip buvo ir Kryme, kai ten būta „žaliųjų žmogeliukų“. Reikia pasitraukti iš tikrųjų ir sieną reikia uždaryti, kas metrą pastatyti po pasienietį, kad niekas niekada neprasmuktų. Tik pašalinus visą Rusijos propagandą, grąžinus Ukrainos televiziją ir informacinę erdvę, atlikus operacijas ir atėmus neteisėtai laikomus ginklus, įkalinus tuos, kurie neteisėtai kariavo – tai yra itin žiaurūs, išsigimę žmonės, tikri nusikaltėliai, kurių, deja, yra abiejose pusėse, ir juos reikia atskirti nuo visuomenės. Taip pat atlikus amnestiją, nes separatistais dabar galima laikyti ir moteris, ir vaikus, kurie ėjo į gatves su Rusijos ar kitokiomis neaiškiomis vėliavomis – jie irgi separatistai, nors ir tiesiog išdurti žmonės. Taigi po pusės metų, kai regionas aprims, bus atlikta amnestija, atleidimas ir susitaikymas, kai žmonės pakeliaus, pamatys Lvovą ir Europą, tik tada bus galimi rinkimai. Tas regionas turi atvėsti ir išmesti iš galvos tą šlamštą, kurio prikimšo Rusija. 

-Dėl karo daugmaž aišku, o kaip politinis Ukrainos žemėlapis? Ar žmonės dar pasitiki nauja valdžia, ar jau ja nusivylė? Ir Jūs pati?

-Kodėl „dar pasitiki“? Jie niekad ir nepasitikėjo jokia valdžia visiškai. Buvo pavienių protrūkių, kaip po Oranžinės revoliucijos. Po Maidano tam tikras pasitikėjimo kreditas irgi buvo, bet politikai mūsuose moka jį labai greit iššvaistyti. Šiuo metu didelio pasitikėjimo irgi nėra. Politikai tiesiog turi sparčiau ir kokybiškiau daryti žingsnius, kad pakeltų žmonių gyvenimo lygį. Tik tada atsiras pasitikėjimas.

-O ar pati kažkuo per tą laiką nusivylėte?

-Nenusivyliau, nes ir ypatingų vilčių neturėjau. Niekad neturėjau iliuzijų ar rožinių akinių. Visada žinojau, kuo tai baigsis Ukrainai, kas beateitų į valdžią. Nenusivyliau, tikėjausi būtent to, ką turime – ne geriau ir ne blogiau. 

-Ar nejaučiate, kad visi jau pavargo nuo karo ir apskritai nuo šios temos? Ne tik Ukraina, bet ir kitos šalys.

-Karas, be abejo, vargina – ir kariaujančiuosius, ir visus aplinkui, Europą. Šis karas neišsirutuliojo į kokius nors tikrus karinius laimėjimus. Jis buvo vangus ir niekam tikęs, ypač vadovavimo prasme. Labai gaila, kad dėl to paaukota tiek gyvybių. Be vadovavimo nėra pozicijos ir komandų. Dabar tą karą metas baigti kuo greičiau – tikiuosi, taip ir bus. 

-Ar tikite, kad Ukraina laimės? Ne tik kare, bet apskritai. 

-Žinoma. Apskritai – be abejo, laimės. 

-Iš kur tas tikėjimas?

-Aš gi nugalėjau – iš kur aš turėjau tikėjimo? Aš likau gyva, ir Ukraina nugalės, neabejoju tuo nė sekundei. Valdžioje niekada nebūna paprastų, tikrų ukrainiečių. Valdžioje visada yra kokie nors žmonės, kurie mums atrodo svetimi – lyg būtų kito kraujo ar išvis iš kosmoso. Ne mūsiškiai, kurie neaišku kaip pakliuvo valdžion. Bet gal trečiajame tūkstantmetyje jau esame išmokę galvoti, tai jau šį kartą mums viskas nusiseks. Aš tuo tikiu.

-Ko dabar lauktumėte, prašytumėte? Ką tik grįžote iš Varšuvos, kur vyko NATO viršūnių susitikimas. Vėl kalbėjote apie Ukrainą. Ko norėtumėte iš mūsų valstybių, savo kaimynių, kuo mes galėtumėte Jums pagelbėti?

-Pirmiausia norėčiau padėkoti. Lenkijai jau dėkojau – dabar norėčiau ir Lietuvos tautai padėkoti už suteiktą pagalbą. Kad supratote mus, mūsų skausmą. Labai daug savanorių padėjo gydant žmones ir Maidane, ir fronte. Esu už tai labai dėkinga, kaip ir už visas tas dėl manęs priimtas rezoliucijas. Lietuva labai nuosekliai ir atkakliai laikosi savo sprendimų, niekad nesitraukia. Dabar Jūsų Prezidentė labai man padeda dėl visų kitų ukrainiečių, kurie lieka V. Putino režimo įkaitais. Už tai esu labai dėkinga. Ko paprašyti? Nežinau…

-Gal ne paprašyti – pasakyti.

-Mes, tiesioginės Rusijos kaimynės, suprantame, kodėl mes tos kaimynystės baiminamės ir priešinamės. Vakarų Europa tos kaimynystės nėra patyrusi, todėl yra pratusi su Rusija sėkmingai prekiauti. Bet aš manau, kad pasaulis, ypač Eurazijos pasaulis, negali būti vienpolis. Turime daryti viską, ką galime, ir Europos Parlamente, ir apskritai Europos Sąjungoje, ir NATO, kad sutelktume jėgas prieš bendrą priešą – bet kurį priešą, kuris pakeltų prieš mus ranką.

-Kokie Jūsų asmeniniai, politiniai ateities planai? Eiti į prezidentes?

-Ne, noriu, kad Ukrainoje būtų viskas gerai ir man dėl to nereikėtų tapti prezidente. Jeigu taip pavyks. Jeigu nepavyks – esu pasirengusi dirbti bet kokį darbą užimant bet kokias pareigas – politines, profesines, karines – kur būsiu naudinga savo tautai. Politika ar valdžia man nėra tikslas, kaip daugumai mūsų politikų. Noriu, kad mano darbas būtų naudingas ir atneštų rezultatą. 

-Kiek suprantu, neatmetate galimybės, jeigu reikėtų, tapti ir prezidente.

-Vakar Lenkijoje mane kalbino ir sakė, kad ir jie turėjo prezidentą – deja, vardo neįsidėmėjau – kuris ėjo į rinkimus ir sakė: „Nenoriu, bet privalau!“ Aš irgi turiu pareigų savo tautai, nes prisiekiau ją ginti kaip karė, kaip pareigūnė. Kaip deputatė, prisiekiau dirbti tautos labui. Todėl nieko neatmetu. Ką reikės –viską padarysiu. Bet gal ir gerai, kai prezidentas nenori, bet gali, o tauta nori. Tada viskas pavyksta. Prezidentas neturi norėti tik sau (jeigu jis nori [būti prezidentu], tai nori tik sau). Prezidentas neturi norėti, svarbu kad galėtų, o tauta turi norėti ir nurodyti prezidentui, ką reikia nuveikti. 

-Ar įsivaizduojate, kaip susitiktumėte, pavyzdžiui, su V. Putinu? Ką jam pasakytumėte?

-Jeigu jau žiūrime į tą pasakišką ateitį, tai, kai aš tapsiu prezidente, V. Putinas nebebus Rusijos prezidentas. Man skaudu ir apmaudu dėl Rusijos, dėl jos tautos, kuri kenčia nuo totalitarinio, imperinio, diktatūrinio jos režimo. Kenčia labiau už kitas šalis. Jie visai tuo nesidžiaugia, bet labai bijo: tai blogiausia, kai negali padaryti nieko, nes bijai, nors ir supranti, kad yra blogai. Todėl nėra jokių problemų – įsivaizduoju kuo normaliausias darbo keliones. Kalbėtis galiu su pačiu velniu, jeigu to reikia, kad išvaduočiau savo brolius ukrainiečius. Be jokių problemų galiu konstruktyviai susitikti su bet kuo. 

-Sėkmės Jums. Ačiū Jums. Ar dar ką nors norėtumėte pasakyti, kol kamera veikia?

-Ką dar pasakyti? Bendravau su Lietuvos ambasadoriais Ukrainoje, mums padovanojo lietuviškos muzikos plokštelę. Man labai patiko. Ilgą laiką klausėmės tik arba rusiškos (labai mažai ukrainietiškos), arba angliškos muzikos. Kodėl taip ilgai nežinojome unikalios artimiausių kaimynų muzikos? Kokia ji unikali! Dabar klausiausi lenkų muzikos per radiją – man labai patiko. Todėl Ukrainoje jau priimtas įstatymas dėl kvotų – po 10 procentų visų kaimynų muzikai, kad galėtumėme pažinti vieni kitų kultūrą, tai labai pozityvu ir malonu. Dar čia važiuodama keliais mačiau labai daug miškų ir vandens, labai gražu. 

-O kokia Jūsų mėgstamiausia ukrainietiška daina?

-Negaliu įvardyti vienos dainos – man labai patinka ukrainietiška muzika. Man patinka dainuoti. Priklauso nuo nuotaikos. Kalėjime nuolat dainuodavau ukrainiečių sukilėlių dainas, kurias dainuodavome Maidane. Patinka tam tikros kryptys – rokas, folkas, nepatinka popsas, šansonas. Taigi labai platus diapazonas, o ne kokia viena daina. Be abejo, labai patinka Ukrainos himnas. 

-Daugelį išmokėte Ukrainos himno žodžių, kai giedodavote teismo salėje. Ačiū, tikiuosi, kitą kartą kalbėsimės malonesnėmis temomis – nebe apie karą, o apie pergalę. Sėkmės!

-Ačiū!

Plačiau > Publikuota: www.lrt.lt

Farmacijos įmonės leidžia daugybę reklaminio ir informacinio pobūdžio tekstų, skirtų jų gaminamiems produktams populiarinti ir pardavimams didinti. Visgi „Ars libri“ kalbos redaktoriai pastebi, kad su vaistais platinamų informacinių lapelių kalba toli gražu neblizga. Dėl to šiame straipsnyje norėtume aptarti keletą farmaciniams tekstams būdingų klaidų ir pasiūlyti taisyklingus jų atitikmenis.

Visų pirma, būtina žinoti, kad vieni vaistai yra vartojami, o kiti naudojami. Tarkime, aspiriną vartosite (gersite) patys, o gyvūnui skirtą preparatą nuo blusų naudosite. Kaip nurodoma „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, „naudoti“ reiškia „patirti, gauti naudą“, o „vartoti“ – „taikyti praktikoje, naudoti kuriam reikalui“. Taigi vaistus savo kūno vidaus ar išorės negalavimams gydyti vartokite, o kitus vaistus ir preparatus, skirtus ne Jums patiems, o kitiems asmenims ar gyvūnams, – naudokite.

Kita dažnai pasitaikanti klaida yra žodžio „terapija“ vartojimas. Nekonservatyvias gydymo priemones, pavyzdžiui, chirurginę operaciją ar kitas intervencines gydymo priemones „terapija“ vadinti būtų netaisyklinga. Dėl to reikėtų sakyti ne „chirurginė terapija“, o „gydymas chirurginiu būdu“. Tuo tarpu „terapija“ tinkamesnė naudojant neinvazines gydymo priemones, pavyzdžiui: manualinė terapija, kineziterapija ir pan. Vis dėlto „terapija“ kai kuriais atvejais gali būti vartojama ta pačia reikšme, kaip ir gydymas, pavyzdžiui, insulino terapija (ar gydymas insulinu).

Atkreipkite dėmesį, kad ne visiems negalavimams ir būklėms nusakyti tinka žodis „sirgti“. Pavyzdžiui, frazę „pacientams, sergantiems inkstų veiklos nepakankamumu“ derėtų keisti į „pacientams, kurių inkstų veikla yra nepakankama“. Taip pat nesergama infarktu ar insultu, nes šios būklės yra laikinos ir patiriamos trumpą laiko tarpą – infarktas ar insultas yra patiriamas.

Siūlytume vengti ligonius ir pacientus vadinti sunkiais ar lengvais, nes galima pamanyti, kad kalbama apie ligonio ar paciento svorį. Kai turite omenyje ligonių patiriamų negalavimų lengvumą ar sunkumą, geriau nurodykite, kad kalbate apie jų sveikatos būklę – sunkios (lengvos) būklės ligoniai. Derėtų vengti ir netaisyklingų konstrukcijų, tokių kaip: „vaistus vartoti gydytojo priežiūroje“ (=prižiūrint gydytojui).

„Ars libri“ vertimų biurui dažnai tenka atlikti farmacinių tekstų vertimų tiek į lietuvių, tiek į užsienio kalbas. Žinome, kad taisyklingai išverstų farmacinių tekstų reikšmė yra itin didelė tiek gydytojams, tiek pacientams, todėl siekiame, kad tekstų vertimai būtų ne tik taisyklingi, bet ir sklandūs. Juk taisyklingai išversti ir visiems suprantami farmaciniai tekstai suteikia svarbios informacijos, kaip įveikti įvairias ligas ir negalavimus. 

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Jau vaikystėje susiformuoja skirtumai

Vyriško ir moteriško kalbėjimo ir bendravimo skirtumai susiformuoja jau ankstyvoje vaikystėje. Pradžioje tėvai ir artimieji su mergaitėmis ir berniukais bendrauja skirtingai. Skirtingi yra ir bendravimo smėlio dėžėje įgūdžiai. Taip pat skirtingai tarpusavyje bendrauja ir paaugliai: tiek merginos savame būryje, tiek vaikinai. Paauglystėje merginos dalijasi savo paslaptimis su draugėmis, daug plepa ir taip formuoja savo kalbėjimo įgūdžius, vaikinai priešingai: šiuo gyvenimo etapu daugelis jų pradeda kalbėti trumpais ir aiškiais sakiniais, vietos nebelieka jokiems mažybiniams žodžiams. Nereikėtų pamiršti, kad dažniausiai mergaitės kalbėti pradeda ankščiau, todėl jų kalbos įgūdžiai susiformuoja greičiau ir išvengiama kalbos sutrikimų, kuriuos dažniau patiria berniukai. Vyrų ir moterų kalba skiriasi daugeliu bruožų, pvz., sakinių ilgiu, leksika ir sintaksiniais dalykais. Todėl nestebina ir tai, kad net profesionalių vertėjų, ypač tų, kurie verčia publicistinius ir reklaminius tekstus, rašymo ir vertimo stilius skiriasi ir kartais priklauso nuo lyties.

Kuo skiriasi vyro ir moters rašomi sakiniai?

Mes, vertimo biuro „Ars libri“ redaktoriai, pastebėjome, kad moterų ir vyrų rašymo ir vertimo stilius skiriasi šiais aspektais:

•Moterų sakiniai gramatiškai yra tvarkingesni;

•Moterų kalboje galima rasti specifinių būdvardžių; 

•Moterys mėgsta pasakymo sustiprinimus (labai didelis, labai gražus, „so awesome“, „so nice“ ir t. t.);

•Rašydamos moterys mėgsta madingus išsireiškimus (LOL, OMG ir t. t.);

•Moterys mėgsta vartoti pažyminius, klausiamuosius sakinius;

•Vyrų kalba konkretesnė, moterų – abstraktesnė;

•Vyrai mėgsta konstatuojančio pobūdžio sakinius;

•Vyrų rašymo stiliuje gausu daiktavardžių.

Visgi, kalbant apie sakinių ilgumą, kalbos aktų dažnumą, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kokio pobūdžio yra Jūsų verčiamas tekstas. Pavyzdžiui, jei verčiate teisės ar finansų srities tekstą, beveik niekuomet nesuprasite, ar vyras, ar moteris atliko vertimą, nes teisinė kalba turi griežtą struktūrą ir griežtą terminologiją. Kitaip yra reklaminių, publicistinių tekstų atveju. Šiuose tekstuose moterys mėgsta vartoti daugiau žodžių ir kurti ilgesnius tekstus. Ilgesnius ir vaizdingesnius tekstus galima sieti su moterų emocionalumu, jautrumu, netgi plepumu. Galima teigti, kad tekstuose atsiskleidžia moterų švelnumas, jautrumas. Vyrų tekstai, atvirkščiai, net ir reklaminiai yra trumpi, aiškūs. Nepridedant niekur to, ko nereikia – mažybinių žodžių labai retai randama vyrų rašytuose ir (ar) verstuose tekstuose, moterų verstuose tekstuose – priešingai. Galbūt tai lemia didesnis moterų jautrumas, buvimas su vaikais ar kiti veiksniai. Vertimo biuro „Ars libri“ redaktoriai tikrai susiduria su tokiais mažybiniais žodžiais moterų vertėjų tekstuose, kaip lietutis, batukai ir t. t. To kol kas neteko matyti vyrų tekstuose.

Moterys gramatiškai rašo geriau

Lenkijoje buvo atliktas tyrimas, kuriame tirti moterų ir vyrų žurnalistų sukurti tekstai. Rezultatai parodė, kad moterys palieka kur kas mažiau gramatinių klaidų, nei vyrai. Šis tyrimas taip pat parodė, kad vyrų sakiniai yra trumpesni, juose mažiau dalelyčių, priešdėlių, bet visgi gramatikos klaidų – daugiau. Vyrai teikia pirmenybę daiktavardžiams, būdvardžiams, veiksmažodžiams. Jie mėgsta, kad jų sakiniuose viskas būtų aišku ir liktų kuo mažiau vietos interpretacijoms. Vis dėlto vyrai labiau linkę atsižvelgti į patarimus ir klaidų nekartoti.

Taigi kas geresnis vertėjas – vyras ar moteris?

Vertimai ir tekstų rašymai tikrai nėra ta sritis, kurioje reikėtų skirstyti vertėjo profesionalumą pagal lytį. Vertimų biuras „Ars libri“ vertėjus renkasi ne pagal lytį, o pagal profesionalumą. Gerų vertėjų ir rašytojų yra tiek moterų, tiek vyrų. Tuomet kiekvienas pasirenkame ko mes norime iš teksto: ar švelnaus tono, ar konkretumo?

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Prieš kurį laiką vertimų biurui „Ars libri“ teko garbė ir vargas savo vertėjus siųsti sinchroniniam vertimui į vieną didelę konferenciją. Vargas, nes kaip tik tą savaitę pasitaikė didelis renginys Briuselyje, pasiglemžęs didžiąją dalį vertėjų žodžiu. Nepaisant LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės anglų kalbos egzaminų ministrams, į viešumą yra buvę išlindę keli itin nenusisekę politikų bandymai kalbėti anglų kalba viešai. Akivaizdu, kad tąsyk nebuvo verta persistengti – ES institucijose galima be problemų kalbėti gimtąja kalba, pasikliaujant iš tiesų profesionaliais vertėjais, dažnai gyvenančiais tarp Lietuvos ir Belgijos. Visgi vertėjų profesionalumas kartais bejėgis prieš kurias kliūtis.

Salėje sėdintys žmonės pasiima ausines, nusistato savo kalbos stotelę ir visą laiką be jokio kalbos barjero klauso pranešėjo. O kas tuo metu vyksta toje tarpinėje pakopoje – vertėjų kabinose? Įtemptas, adrenalino kupinas darbas. Lietuviškai kalbantį politiką du vertėjai pasikeisdami verčia į anglų kalbą, tada įsijungia kitos kabinos: iš anglų kalbos vienu metu verčiama į vokiečių, prancūzų ir kitas kalbas – tiesiai į ausines, pagal kiekvieno pageidavimą. Būtų paprasta, jei tribūnoje – lėtai kalbantis, iš anksto savo kalbas pasiruošiantis, nuspėjamas politikas. O jeigu koks spontaniškas rėksnys? Kaip vertimu perteikti emociją ir neartikuliuotą kalbą?

Labiausiai tikėtina, kad toks besiskeryčiojantis politikas išvis nebus išverstas (taigi jo ugninga kalba bus aktuali tik jam pačiam). Visų pirma, dėl to, kad vertėjai nespės versti su jo tempu ir galiausiai gali išvis nustoti versti. Kartą vienoje konferencijoje pranešėja savo tekstą sudėliojo iš teisės aktų citatų. Kadangi pranešimą skaitė, tai itin pagreitino tempą. Vertėjai atsiprašinėjo auditorijos, kad negali perteikti pranešėjos žodžių, todėl pranešėja galiausiai išvis buvo paprašyta užleisti vietą prie mikrofono kitam, labiau tinkamam versti, pranešėjui. Kai kurie jautrūs vertėjai (tiesa, „Ars libri“ praktikoje to dar nepasitaikė) netgi išbėga iš vertėjų kabinos, jei nepaisoma jų prašymo kalbėti lėčiau.

Dar viena problema, su kuria susiduriama ne taip jau retai, kaip atrodytų – netinkamas reikalingos versti kalbos nustatymas. Išsiuntėme anglų kalbos vertėją (versti nuosekliai) pasitikti delegacijos iš užsienio, kurioje visi kalbėjo… rusiškai! Laimei, vertėjui pavyko greitai persiorientuoti į kitą kalbą, nei numatyta, ir susitikimas įvyko sklandžiai. 

Reikalingos kalbos nustatymas labai dažnai turi ryškų politinį atspalvį. Tokie politiniai dalykai ėmė matytis jau nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Pavyzdžiui, Nepriklausomybės pradžioje vyko NATO seminaras, kurio darbo (ir vertimo) kalbos – lietuvių, anglų ir rusų. Latvijos gynybos ministras rusiškai nenorėjo kalbėti iš principo, o lietuviškai ar angliškai nemokėjo, taigi skaitė pranešimą latviškai. Kilo sumaištis – vertėjai nieko neverčia. Nesupranta ir neverčia, latvių kalbos vertėjas nebuvo užsakytas. Galiausiai rastas sprendimas: Latvijos ministras turėjo pasirašęs tekstą ir rusų kalba, tad šį tekstą sekdami ant lapo, apgraibom vertėjai ir vertė į kitas kalbas.

Politinių aktualijų pripildytos ir tiesioginės įvairių laidų transliacijos, kuomet vertėjai tiesiogiai į eterį verčia užsieniečių pasisakymus. Štai prieš kelias dienas gavome prašymą „po 50 minučių atsiųsti į studiją ukrainiečių kalbos vertėją“. Ar rusų kalbos vertėjas netinka? Tikrai ne, nes Ukrainos Prezidentas kalbės apie iš Rusijos ką tik paleistą Nadeždą Savčenko. Vis dėlto didžiausias iššūkis transliacijų vertėjams yra įvairūs techniniai trikdžiai: kaip išversti kažką, ko visai nesigirdi dėl traškesio ir pan.? Čia jau aukštasis pilotažas: pasiruošti kiek įmanoma daugiau iš šalutinės susijusios medžiagos ir „skaityti tarp eilučių“. Tokiu atveju vertėjas iš padrikų žodžių ir kontekstinės informacijos susidėlioja trūkstamas dalis, ir tai verčia žiūrovams. 

Vertėjams žodžiu keliami labai aukšti reikalavimai, visi jie išdėstyti daugybėje dokumentų. Ir labai dažnai pamirštama, kad yra ir reikalavimai verčiamiems pranešėjams. Po to neretai girdimos frazės „vertėjas blogai išvertė mano mintis, aš ne tai norėjau pasakyti“. Galima grįžti prie pradžioje išsakytos minties: kartais geriau nedideli nukrypimai nuo minties verčiant, negu didelė gėda patiems bandant kalbėti užsienio kalba (aišku, geriausias variantas mokytis kalbėti užsienio kalba be gėdos).

Plačiau > Publikuota: www.lrt.lt

Balandžio 21 d. LR Seimas svarstė nepritarė įstatymo dėl angliškų įmonių pavadinimų projektui. 

Prieš porą metų įsigaliojus įstatymui, numatančiam, kad įmonių pavadinimai Lietuvoje gali būti tik lietuvių kalba, kilo didžiulė pasipiktinimo banga. Bet ar nuo to sumažėjo pavadinimų užsienio kalba? Regis, kad ne: išliko anksčiau registruoti pavadinimai užsienio kalba, o gudresnieji dabar registruoja savo įmones užsienyje ir veikia su kitos kalbos pavadinimu kaip užsienio kapitalo įmonė, žemaičiai dargi adaptuoja žemaičius žodžius ir užregistruoja kaip „lietuviškus“ pavadinimus. Pavadinimą apskritai tapo sudėtingiau įregistruoti – pirminius variantus pirmiausia peržiūri kalbos specialistai. Ir gerai – daugeliu atveju patariama tinkamai ir Lietuvoje sumažėjo kĖbabinių skaičius. 

Taigi koks tikslas buvo rengėjų šio įstatymo, numatančio, kad pavadinimai anglų kalba įgis tokį pat statusą, kaip lietuviškieji? Turbūt atsakymas vienas: dėkingų rinkėjų – būsimų įmonių ir įmonėlių savininkų – balsai. Savaime lietuviškas ar užsienio kalbos pavadinimas turėtų būti pačių įmonių savininkų reikalas, kaip matome iš poros metų veiklos, su vienokiomis ar kitokiomis išlygomis, įstatymą galima apeiti. Taigi dalinis įstatymas, išskiriantis vieną – anglų – kalbą nėra labai motyvuotas. Taip, tai šiuo metu populiariausia verslo kalba, tačiau ne vienintelė. Kaip rodo vertimų biuro „Ars libri“ patirtis, Europoje vis dar yra daugybė savo šalių nacionalistų (gerąja prasme), kuriems lygiai taip pat neidentifikuos angliško pavadinimo, kaip neidentifikuoja lietuviško. Taigi viskas atrodo gražu, bet ne praktiška. Bent jau ne įmonių pavadinimų kūrėjams.

Plačiau > Publikuota: delfi.lt

Lietuvių kalboje, kaip ir kitose pasaulio kalbose, visada buvo galima rasti svetimžodžių. Ekonominiai ir politiniai santykiai su visu pasauliu nulemia tai, kad lietuvių kalboje nuolat atsiranda svetimžodžių: anglicizmų, romaniškos kilmės ar iš kitų kalbų pasiskolintų žodžių. Skolinių atsiradimas kalboje priklauso nuo daugelio veiksnių: tai gali būti ir valstybės istorija, valstybės vadovų ideologija, kuri apima ir kalbą. Kalba nuolat rūpinasi ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Pavyzdžiui, 1997 m. VLKK paskelbė nevartotinų svetimybių sąrašą, kuris yra nuolat pildomas, nes svetimos kilmės žodžių, netinkamų lietuvių kalbai, atsiranda vis naujų, o tai lemia ir sparčiai besivystantys mokslai, ir kiekvieną dieną besikeičiančios technologijos, ir globalizacija – visa tai tampa prielaida į lietuvių kalbą ateiti svetimų kalbų žodžiams. Galima sakyti, kad dėl interneto plėtros tokios naujos sąvokos plinta žaibiškai, todėl net ir labiausiai savo kalbas puoselėjančioms tautoms tenka susitaikyti su nesiliaujančiu kitų kalbų žodžių skverbimusi. Ne visi svetimžodžiai yra lygiaverčiai leksikos požiūriu. Vieni skoliniai kalbininkų yra taisomi nuo seno, nes turi lietuvišką atitikmenį, kalboje atsirado kaip tarptautiniai žodžiai, pavyzdžiui kosmosas, muziejus, futbolas. Dar kiti yra aktyviai vartojami, ypač šnekamojoje kalboje, nors VLKK juos nurodo kaip nevartotinus. Pavyzdžiui, jaunimas dažnai vartoja tokius žodžius kaip hamburgeris, čyzburgeris, tačiau norminėje kalboje jie yra nevartotini ir turi lietuviškus atitikmenis mėsainis, sūrainis. Naujų žodžių lietuvių kalboje atsiranda labai sparčiai, todėl VLKK nespėja jiems kurti lietuviškų atitikmenų ir galiausiai svetimžodžiai virsta tarptautiniais žodžiais.

Vertimų biuro „Ars libri“ kalbos redaktorės kasdien susiduria su vertimais ir džiugu, kad svetimžodžių atradimas verstiniuose tekstuose nėra itin dažnas. Visgi tai priklauso nuo teksto pobūdžio. Verčiant teisinius, techninius tekstus svetimžodžių nėra tiek daug, kiek verčiant, pvz., receptus. Galbūt to priežastis yra ta, jog teisiniuose tekstuose yra nusistovėję, oficialiai terminų bazėse patvirtinti terminai, kurių negalima lengva ranka keisti ar jų nepaisyti. Kiek kitokia situacija yra su tekstais, kurie nėra įstatyti į griežtus rėmus, tai tokie tekstai, kuriuose galimo stilistinės variacijos. 

Galbūt paėmus į rankas techninį tekstą ir galėtų pasirodyti, jog ten galima atrasti daug svetimžodžių, tačiau tai nebūtų visiška tiesa. Specifiniuose tekstuose dažni žodžiai, galintys pasirodyti kaip svetimžodžiai, nevartotini žodžiai, tačiau kai kurie iš jų jau yra sunorminti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir galimi vartoti tam tikrame specifiniame kontekste. Pvz., planšetinis kompiuteris yra priimtas kaip vartotinas terminas, failas taip pat galimas vartoti, nors ir siūlomas jo atitikmuo – rinkmena, tačiau praktikoje šis atitikmuo beveik niekada nėra sutinkamas. Visgi klaidų pasitaiko ir verčiant dažnai sutinkamus techninius žodžius. Pvz., dažnai vartojamas linkas nėra taisyklingas, jį reikėtų pakeisti nuoroda. Emotikoną reikėtų keisti į jaustuką. O ar žinote, kad taip dažnai vartojamo print screen lietuviškas atitikmuo yra spausdinimo klavišas? Taip pat turbūt daugeliui bus naujiena, jog negalima kompiuterio klaviatūros tarpo mygtuko vadinti space (speisu) jis turi būti vadinamas erdve. O pasitaikantį blicą be išimčių reikia keisti blykste (blicą galima rasti ir Didžiųjų kalbos klaidų sąraše).

Techniniai tekstai yra tokie, kuriuos dažniausiai tenka versti iš užsienio kalbos. Tuo tarpu į užsienio kalbas versti „Ars libri“ gauna versti daug maisto produktų sudėčių tekstų, todėl galima drąsiai konstatuoti, kad vieni iš svetimžodiškiausių tekstų – kulinariniai. Juose daugiausia skolinamasi romaniškos kilmės žodžių. Pastebėtina, kad Lietuvoje ypač populiarūs su italų kalba susiję naujieji kulinarijos svetimžodžiai. Pvz., pateiksime Jums pirkinių sąrašą viename rasite svetimžodžius, o kitoje pusėje lietuviškus jų atitikmenis (atkreipkite dėmesį, kad ne visi pateikti svetimžodžiai yra nevartotini). Su kuriuo pirkinių sąrašu Jums būtų apsipirkti lengviau? 

Gnocchi        Itališki bulvių virtinukai

Maskarponė  Itališkas karvių pieno sūris

Rukola          Sėjamoji gražgarstė

Pestas           Bazilikų padažas

Tiramisu       Itališkas desertas iš maskarponės

Čederis         Karvių pieno sūris

Burgeris        Mėsainis, suvožtinis

Čipsai           Traškučiai

Steikas          Kepsnys, didkepsnis

Nors vartoti svetimžodžius ir patogu, nereikėtų pamiršti gimtosios kalbos, juk mūsų kalba turtinga itin tikslių svetimžodžių atitikmenų. Vis didėjantis svetimžodžių kiekis kalboje ją gali ne tik praturtinti, bet ir nuskurdinti. Visgi svetimžodis svetimžodžiui nelygus, todėl kilus abejonei visada geriau pasitikslinti dėl vieno ar kito termino, ypač jei jį vartojate ne šnekamojoje kalboje, o rašote, pvz., į meniu.

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt