Paskelbta

Teismo vertėjo darbo ypatybės ir iššūkiai

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė

Teisė į profesionalias vertėjo paslaugas kiekvienam nesuprantančiam teismo kalbos (ypač kaltinamajam baudžiamojoje byloje) laikoma viena pamatinių teisingumo taisyklių. Ši teisė paprastai būna įtvirtinta šalių nacionalinėse konstitucijose, teisių deklaracijose, teisinę sistemą apibrėžiančiuose įstatymuose arba teismų precedentais. Europos Sąjungoje, užtikrinant galimybę pasinaudoti teise kreiptis į Sąjungos teismus visiems piliečiams, sudaromos sąlygos Sąjungos teismų bylose dalyvaujančioms šalims kalbėti savo kalba pasitelkiant sinchroninį vertimą viešų posėdžių metu (paprastai proceso kalbą iš 23 ES oficialiųjų kalbų pasirenka ieškovas).

Vertėjavimas teisme – tai atitinkamą kvalifikaciją turinčio profesionalo viena kalba teismo apklausose ar posėdžiuose išreikštos informacijos perteikimas kita kalba. Žvelgiant plačiau, vertėjavimas teisinėje aplinkoje taip pat apima darbą teisėsaugos tyrimų metu, bendraujant klientui ir advokatui, ir daugelio kitų teisinių procedūrų metu.

Tarp vertėjo žodžiu ir vertėjo raštu funkcijų jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo. Vertimas žodžiu – tai kiek įmanoma tikslesnis kalbėtojo minties perteikimas kita kalba, realiu laiku dirbant kartu su kalbėtoju ir klausytoju, tad jo specifika labai skiriasi nuo iš anksto parašyto teksto vertimo.

Asmens, vertėjaujančio teismo posėdžiuose ir kitose susijusiose situacijose, funkcija yra perteikti tai, kas pasakyta, tiksliai, nieko nekeičiant, nepraleidžiant ir nepridedant. Vertėją galima palyginti su abiejų krypčių tiltu, jungiančiu skirtingomis kalbomis kalbančius teismo dalyvius. Vertėjo žodžiu vaidmuo neapima aiškinimo, kas yra sakoma; jis neturėtų duoti patarimų, konsultuoti ar teikti kokių nors kitų paslaugų.

Nuoseklusis ir sinchroninis vertimas

Teismo proceso metu pasitelkiami du pagrindiniai vertimo žodžiu būdai. Nuoseklusis vertimas – tai vertimas žodžiu, kurio metu tai, kas buvo pasakyta, vertėjas išverčia kalbėtojui baigus savo kalbą arba jos dalį. Tokiu atveju kalba paprastai suskirstoma segmentais, vertėjas atidžiai klauso ir konspektuoja kalbančiojo žodžius ir, pastarajam padarius pauzę, perteikia dalį kalbos. Neretai verčiant šiuo būdu tenka išklausyti ilgą tekstą, tačiau vertėjui keliamas griežtas reikalavimas išversti viską, ir atlikti tai tiksliai – neleistinas perfrazavimas, kalbos pagražinimai, gramatikos patobulinimai ar apibendrinimai.

Sinchroninis vertimas atliekamas naudojant specialią įrangą – mikrofoną, ausines. Vertėjas sinchroninio vertimo metu perteikia pasakytą tekstą vertimo kalba iš karto, kai tik tampa įmanoma jį suformuluoti. Visas procesas vyksta asmeniui nepertraukiamai kalbant. Vertėjas privalo išversti viską. Labai svarbu, kad jis gerai suprastų viską, ką išgirsta, nes vertimo tikslumas reikalauja teisingai perteikti pačią mintį, o ne vien žodžius. Ko gero, tai ir yra didžiausias iššūkis kalbant apie šį vertimo būdą, nes atsiliekant nuo kalbančiojo vos keliais žodžiais dažnai yra sudėtinga suprasti visą kalbos kontekstą.

Specializuota kalba

Vertėjavimui teisme reikalingas itin aukštas kompetencijos lygis. Savaime suprantama, kad būtinos itin geros kalbų žinios bei jų vartojimo įgūdžiai. Be puikaus abiejų kalbų mokėjimo, vertėjas privalo sugebėti dirbti su itin specializuota kalba. Net dvikalbių žmonių abiejų kalbų žinios neretai nebūna pakankamai geros, teisinis žodynas nebūna pakankamai išvystytas, trūksta vertėjavimo įgūdžių darbui teisme. Su tuo susijęs kitas tokio specializuoto vertimo aspektas yra tai, jog vertėjas turi turėti taip pat ir solidų žinių bagažą apie pačią teisėsaugos ir teisinę sistemą. Būtinybė tiksliai perteikti prasmę kita kalba dažnai turint tik akimirką atitinkamiems žodžiams ir frazėms rasti, be abejo, reikalauja puikių protinių gebėjimų.

Funkcinis stilius

Dar vienas iššūkis teismo vertėjui – tai darbas su labai įvairiais žmonėmis. Reikalingi gebėjimai maksimaliai tiksliai vertėjauti dalyvaujant tiek išsilavinusiems asmenims, kurių kalba pasižymi turtingu, rafinuotu žodynu, tiek asmenims, vartojantiems labai ribotą kalbą. Be to, reikia tai daryti išlaikant kalbėtojo funkcinį kalbos stilių.

Dažnai vertimo teisme tikslumo reikalavimas suprantamas per daug tiesmukai – manoma, jog siekiamybė yra pažodinis atitikimas tarp šaltinio ir vertimo kalbos. Iš tiesų yra kiek kitaip. Verčiant tiksliai pažodžiui, rezultatas kartais gali būti klaidinantis arba tiesiog absurdiškas tekstas. Taigi tikslus vertimas – tai visų pirma toks, kuriuo teisingai perteikta kalbančiojo žodžių prasmė. Tačiau geras vertėjas, kaip jau minėta, turėtų rūpintis ne vien prasmės perteikimu, bet ir pasirinkti atitinkamą stilių. Įvairių teisinių procedūrų metu vertėjams tenka susidurti su daug kuo – pradedant kalėjimo žargonu, necenzūriniais žodžiais, ir baigiant rafinuotomis baigiamosiomis kalbomis. Būsimiesiems teismo vertėjams patartina įvaldyti visus šiuos kalbos lygius dar iki pradedant mokytis paties vertėjavimo meno.

Komunikacinis aspektas

Ne mažiau reikšmingi teismo vertėjo darbe yra ir viešo kalbėjimo bei bendravimo įgūdžiai. Net jei, pavyzdžiui, teismo proceso metu pateikiami parodymai yra šokiruojantys, vertėjas privalo sugebėti susitvardyti ir neįsitraukti į situaciją emociškai, versti toliau neparodydamas savo reakcijos. Be to, teismo vertėjui reikalinga greita reakcija, leidžianti tinkamai dirbti streso sąlygomis, greitai spręsti sudėtingas lingvistines ir etines problemas. Sugebėjimas efektyviai dirbti komandoje – tai dar viena savybė, labai svarbi geram vertėjui žodžiu.

Kad galėtų įveikti visus šiuos iššūkius, vertėjas žodžiu turi nuolatos dėti pastangas gerinti savo įgūdžius skaitydamas įvairią aktualią literatūrą, tyrinėdamas naujus terminus ir sąvokas, tobulindamas darbo techniką. Paprastai būtinos pradinės žinios ir įgūdžiai, reikalingi tokio tipo veiklai, įgyjami baigus solidžias akademines vertimo žodžiu studijas kartu su keletu metų praktikos, po kurios eina specializuotas teisinio vertėjavimo mokymasis ir galiausiai – prižiūrimas darbas teisinėje aplinkoje.

Į ką turėtų atkreipti dėmesį teisėjai ir advokatai

Vertėjo darbo kokybė turėtų būti visų teismo dalyvių rūpestis. Atsižvelgiant į galimybes, turėtų būti pasirenkami kiek įmanoma aukštesnės kvalifikacijos teismo vertėjai, taip pat vertėtų atkreipti dėmesį ir į keletą kitų aspektų.

Su atsakovu ar liudytojais reikėtų kalbėtis tiesiogiai, pirmuoju asmeniu. Pavyzdžiui, užuot sakius vertėjui: „Paklauskite jo, ar jis pirmą kartą dalyvauja teisme“, geriau tiesiogiai adresuoti klausimą apklausiamajam: „Ar jūs pirmą kartą dalyvaujate teisme?“. Trečiojo asmens vartojimas gali išmušti vertėją iš vėžių, nes vertėjai žodžiu mokomi atlikti kalbančiojo „balso“ funkciją, o ne būti tarpininkais, kurie perfrazuoja tai, kas pasakyta.

Bet kokie teisiniai paaiškinimai yra advokato darbas, tad niekada nereikėtų prašyti vertėjo aiškinti teisinių sąvokų ar procedūrų, pildyti formų advokatui nedalyvaujant.

Vertėjui turėtų būti suteikta galimybė užduoti klausimus. Dėl kalbų ir kultūrų skirtumų gali kilti įvairių nesusipratimų, tad, siekiant užtikrinti vertimo tikslumą, vertėjui gali prireikti pasitikslinti dėl nepakankamai aiškių sąvokų prasmės.

Galiausiai, atkreiptinas dėmesys, jog akcentas yra ganėtinai paviršutiniškas kriterijus sprendžiant apie užsienio kalbos išmanymo lygį. Žinoma, labai ryškus vertėjo akcentas, trukdantis suprasti kalbą, yra problema. Vis dėlto, net tikrai geras vertėjas, išmokęs kalbą vėlyvesniame gyvenimo etepe, gali išlaikyti lengvą akcentą.

Vertėjavimas teisme yra išties nelengvas darbas, reikalaujantis išskirtinių gebėjimų, žinių ir įgūdžių. Be įgimto talento ir atitinkamo išsilavinimo, iš teismo vertėjo tikimasi nuolatinių savarankiškų pastangų siekiant profesinio tobulėjimo. Kad šis svarbus ir sudėtingas darbas vyktų kuo sklandžiau, taip pat reikalingas ir kitų teismo procedūrų dalyvių dėmesys bei tokio tipo vertimų specifikos supratimas.

Šaltiniai:

Haydee Claus, „Court Interpreting: Complexities and Misunderstandings“,
http://justice.uaa.alaska.edu/forum/13/4winter1997/a_interp.html
Vertimų žodžiu direktoratas, http://curia.europa.eu/jcms/jcms/Jo2_12357/
„How to Become a Court Interpreter“,  http://www.utcourts.gov/resources/interp/faq.html 

Publikuota: JURISTAS, 2013/5-6

Paskelbta

KAIP RAŠYTI ŠVENČIŲ PAVADINIMUS?

Artėja gražiausios žiemos šventės. Ruošiantis rašyti sveikinimus, kvietimus ir kitus šventinius tekstus, verta prisiminti, kaip rašomi šių švenčių pavadinimai. Net patys gražiausi sveikinimų žodžiai gali likti nepastebėti, jei juose bus kalbos klaidų.

Pagal bendrąsias taisykles švenčių pavadinimai pradedami didžiąja raide, pavyzdžiui, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai.

Prie Kūčių ir Kalėdų dažnai prirašomas žodis „šventos“ arba jo santrumpa „šv.“  – ar jį reikėtų rašyti didžiąja raide, ar mažąja? Iš tiesų prie švenčių pavadinimų trumpinys „šv.“ rašomas mažąja raide, nes nelaikomas tikrinio vardo sudedamąja dalimi. Tačiau stilistiniais sumetimais pavartota didžioji raidė ne klaida.

Pažyminiai greta švenčių pavadinimų rašomi mažąja raide, pavyzdžiui: ramios Kūčios, gražios Kalėdos, linksmi Naujieji metai. Mokyklose ir darželiuose rengiamos šventės vadinamos Kalėdų eglutėmis, o suaugusiųjų šventės – naujametiniais vakarais, karnavalais, maskaradais.
Prisimintina, kad lietuvių kalboje įprastas sveikinimas: Džiaugsmingų šventų Kalėdų! Sveikinimai su prielinksnio „su“ konstrukcija (pavyzdžiui: Sveikinu su Kalėdomis!) paplito dėl rusų kalbos įtakos.

Šaltinis: http://www.akmene.lt/index.php?cid=2968

Paskelbta

Taisyklingi pareigų pavadinimai lietuvių kalboje

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė D. Baumilienė

Dažniausiai kolegų, verslo partnerių, klientų pareigas perskaitome elektroniniuose laiškuose, vizitinėse kortelėse. Daugelis net nesusimąsto, kad vos iš 1–3 žodžių sudaryti pareigų pavadinimai gali būti netaisyklingi. Prieš aptariant konkrečių pareigų pavadinimus, pirmiausia apžvelgsime dažniausius žodžių junginius, vartojamus kalbant apie pareigas. 

Žodžių junginiai, vartojami kalbant apie pareigas. Vadovai, pildydami darbuotojo įdarbinimo dokumentus, kartais sudvejoja, kaip taisyklingai rašyti – skirti į naujas pareigas ar skirti naujoms pareigoms? Dėl to sukti galvos nevertėtų – abu pasakymai yra taisyklingi ir vartotini. O ar galima „dirbti pareigose“? Daiktavardis „pareigos“ žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas „pareigose“ nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisyklingai yra direktorius, dirba direktoriumi; eina direktoriaus pareigas). Kaip matyti iš pavyzdžių, dažniausiai žodis pareigose apskritai nereikalingas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad negalima sakyti: „Jis atitinka šias pareigas.“ Kalbant apie asmenį, vartotinas žodis „tikimas“ (tikti, tinka, tiko): tinka pareigoms, darbui. Todėl sakinys Jis atitinka šias pareigas taisomas Jis yra tinkamas šioms pareigoms. O štai posakis „eiti pareigas“visiškai taisyklingas, nes veiksmažodis „eiti“ vartojamas pareigų ir darbo atlikimo reikšmėmis (pvz.: Vienu metu teko eiti net ketverias pareigas. Kartu ėjo atsakingas pareigas universitete. Moterys, einančios aukštas pareigas, irgi nesiskundžia dėmesio stoka.). Žodžių junginys „nuimti nuo pareigų“ yra netaisyklingas. Sakoma ne nuimti nuo pareigų, o atleisti iš pareigų. Taip pat negalima sakyti „pervesti į pavaduotojo pareigas“, nes veiksmažodis pervesti nevartotinas reikšme „perkelti“. Todėl ne pervesti, o perkelti į pavaduotojo pareigas.

Vis dar kartais sudvejojama, kaip taisyklingai trumpinti junginį „laikinai einanti (s) pareigas“. Žodžių junginys laikinai einantis pareigas vartojamas su pareigų nuoroda. Gali būti trumpinama l. e. direktoriaus pareigas arba l. e. p. direktorius. 

Kyla nemažai nesklandumų kalbant apie moterų einamas pareigas. Tarkime, Laima Jonienė, laikinai einanti skyriaus vedėjo ar skyriaus vedėjos pareigas? Pareigų pavadinimai sudaromi su vyriškosios giminės daiktavardžiais. Šiuo atveju kalbama apie skyriaus vedėjo pareigas, taigi Laima Jonienė, laikinai einanti skyriaus vedėjo pareigas. Primintina, kad moterims apibūdinti vartojami moteriškosios giminės daiktavardžiai (giminė derinama), pvz., skyriaus vedėja Jurga Petrienė (bet ji eina skyriaus vedėjo pareigas, – vyriškoji giminė vartojama apibendrintai raiškai). 

Nors daugelis darbuotojų dvejoja, tačiau pasakymas „paaukštinti tarnyboje“ yra visiškai taisyklingas. Veiksmažodis „paaukštinti“ vartojamas reikšme „pakelti tarnyboje, suteikti aukštesnį laipsnį“: Už nuopelnus jis buvo paaukštintas. Įmonės vadovo paaukštinimas visiems buvo netikėtas. Tačiau nevartotinas pasakymas su vietininku paaukštinti pareigose. Vartotina arba paaukštinti, arba paaukštinti pareigas; nevartotinas pasakymas su įnagininku paaukštinti pareigomis. Pareigų paaukštinimą galima nusakyti veiksmažodžiais skirti, perkelti (į aukštesnes pareigas).

Kaip taisyklingai nurodyti pareigas. Įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovų, padalinių ir veiklos barų vadovų pareigų pavadinimai sudaromi su kilmininko formos priklausomuoju žodžiu, pvz.: komercijos direktorius (o ne direktorius komercijai), technikos direktorius (o ne direktorius technikai), plg.: departamento direktorius, inspekcijos viršininkas ir pan. Kai nusakomas pavaldumo santykis (prezidento patarėjas, direktoriaus pavaduotojas, ministro padėjėjas) ir veiklos sritis, tada pastarosios pavadinimas reiškiamas naudininku, pvz.: direktoriaus pavaduotojas turizmui, prezidento atstovas spaudai, mero patarėjas kultūrai. Kilmininkas tokiais atvejais būtų netgi dviprasmiškas, plg. mero kultūros patarėjas. Šie pavadinimai gali būti sudaromi ir su žodžiu „reikalams“, pvz., direktoriaus pavaduotojas gamybos reikalams.

Patarėjų, referentų, konsultantų pareigų pavadinimai gali būti sudaromi su žodžio „klausimai“ įnagininku, pvz., patarėjas užsienio politikos klausimais. 

Kaip rašomi pareigų pavadinimai – didžiąja ar mažąja raide. Pareigų (ir titulų) pavadinimai – prezidentas, ministras, ambasadorius, rektorius, direktorius, karalius – rašomi mažosiomis raidėmis, pvz.: Neseniai vyko prezidento rinkimai; Įsakymą pasirašė švietimo ir mokslo ministras; Atvyko nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius. Tačiau dėl stilistikos aukščiausių pareigūnų pareigų pavadinimai gali būti rašomi didžiosiomis raidėmis, pvz.: Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius. Oficialiuose raštuose, prašymuose didžiąja raide rašomas bet kurio pareigūno, į kurį kreipiamasi, pareigų pavadinimas, pvz.: Teisingumo Ministrui, Vilniaus universiteto Rektoriui. 

Taisyklingi pareigų pavadinimai. Aptarę dažniausias frazes, vartojamas kalbant apie pareigas, toliau apžvelgsime konkrečių pareigų pavadinimus. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į aukščiausių įmonės vadovų pareigas. Daugelis angliškos santrumpos CEO neverčia į lietuvių kalbą, tačiau ši santrumpa tikrai nėra vartotina. Tai chief executive officer santrumpa. Įprasčiausias lietuviškas šių pareigų pavadinimas – generalinis direktorius, taip pat gali būti valdybos pirmininkas, kompanijos prezidentas ir pan. Lietuvių kalboje paprastai trumpinamas tik pirmasis pareigų pavadinimų žodis generalinis – gen. direktorius. 

Netinkami ir šių pareigų pavadinimai – elektrinės dalies vadovas, santechninės dalies vadovas (kalbama apie vadovaujantį žmogų, besirūpinantį įrengiamo pastato elektriniais įrenginiais ar santechnika). Galėtų būti taisoma taip: elektros darbų vadovas, santechnikos darbų vadovas. 

O štai pareigų pavadinimai rinkodaros direktorius Lietuvai ir rinkodaros direktorius užsienio šalims yra visiškai taisyklingi, nes, kai pareigų pavadinimas rodo žodžių junginiu reiškiamą pavaldumo santykį, vartotinas naudininkas. Kilmininkas (Lietuvos rinkodaros direktorius ir užsienio šalių rinkodaros direktorius) šiuo atveju netinka, nes gali atrodyti, kad eilinės įmonės rinkodaros direktorius yra atsakingas už visos Lietuvos ar užsienio rinkodarą. 

Nemažai pareigų pavadinimų sudaroma su žodžiu „techninis“. Tačiau negalima sakyti techninis direktorius, nes direktoriaus pareigos pagal veiklos sritį nusakomos kilmininku; čia netinka nei naudininkas, nei priesagos -inis būdvardžiai. Todėl ne techninis direktorius, o technikos direktorius arba techninių reikalų (darbų) direktorius. Nors dažniausiai pareigos nusakomos kilmininku, bet ne visada. Pareigų pavadinimas „techninis redaktorius“ yra visiškai taisyklingas.

Viena dažniausių pareigybių – produkto vadybininkas (angl. product manager) – asmuo, atsakingas už naujo produkto pateikimą į rinką, ryšių su nuolatiniais klientais išlaikymą ir naujų klientų paiešką, už produktų reklamą bei jų pristatymą vartotojams. Tai visiškai taisyklingas pareigų pavadinimas. Taip pat ir projektų vadovas – tai asmuo, atsakingas už tam tikrų projektų parengimą ir (arba) įgyvendinimą.

Pareigybės pavadinimas supervizorius, Kalbos komisijos terminologų nuomone, yra pasiskolintas iš anglų kalbos (nors ir lotyniškos kilmės), todėl reikėtų rasti žodžio supervizorius (supervizuoti, supervizija) lietuvišką atitikmenį. Tai galėtų būti profesinės veiklos stebėtojas (plg. stebėti profesinę veiklą), priežiūrininkas (prižiūrėti, priežiūra; plg. apsaugoti – apsauga – apsaugininkas, dirbti – darbas – darbininkas), žiūrybininkas (žiūrėti, žiūryba) ar pan. O štai pareigų pavadinimas vidaus auditorius (dirbantis tik įmonėje) yra taisyklingas priesaginis vedinys iš veiksmo pavadinimo auditas. Viena iš teikiamų žodžio „auditorius“ reikšmių yra „profesionalus apskaitininkas, atliekantis auditą“. Vidaus auditorius nėra visiškai aiškus terminas. Siūlyta pridėti daiktavardį „reikalų“ – vidaus reikalų auditorius, plg. vidaus reikalų ministras.

Viena dažniausių klaidų, aptinkamų tiek sutartyse, tiek el. laiškuose ir vizitinėse kortelėse, – „vykdantysis direktorius“. Darbuotojui, kuriam pavesta atlikti kokią nors užduotį, apibūdinti tinka ir veikiamosios rūšies dalyvis (vykdantis (priežiūrą) darbuotojas), bet pareigų pavadinime įvardijama pastovioji darbuotojo savybė, todėl turi būti vykdomasis direktorius. Taip gali būti verčiami ir šių angliškų pareigų pavadinimai: administrative manager, corporation officer, managing director, operations manager. Tai direktorius, tvarkantis visus einamuosius reikalus ir atsakantis už veiksmingą organizacijos veiklą.

Kaip taisyklingai vadinti – vyriausiasis buhalteris ar vyriausias buhalteris? Rūšiai, išskiriamajai daikto savybei reikšti sudėtiniuose terminuose ir pavadinimuose vartotina įvardžiuotinė forma, pvz.: vyriausias (taisoma vyriausiasis) redaktorius, gydytojas, inžinierius, teisėjas; bendros (taisoma bendrosios) praktikos gydytojas. Taigi taisyklingas pareigybės pavadinimas – vyriausiasis buhalteris. Jei pavartotume neįvardžiuotinę formą vyriausias buhalteris, turėtume omenyje ne pareigybę, o buhalterio amžių.

Neretai girdimas pareigybės pavadinimas „autodileris“ yra netaisyklingas, turėtų būti automobilių prekybos agentas. Taip pat nevartotina ir „atleidėjas“, nes pareigybės pavadinimas siejamas su veiksmažodžiu atleisti, kuris nevartotinas reikšmėmis „išduoti“, „parduoti“, „tiekti“, „aptarnauti“.

Jei reikalaujama, pvz., kad darbuotojas ir parduotų prekes, ir dirbtų su kasos aparatu, jo pareigybė būtų pardavėjas-kasininkas: Reikalinga kasininkė-atleidėja (taisytina pardavėja-kasininkė). Jei kalbama apie darbą maitinimo įmonėje, kai tas pats žmogus turi ir virti maistą, ir paduoti jį klientams, jo pareigybė bus virėjas-maisto išdavėjas arba virėjas-padavėjas, pvz.: Valgyklai reikalinga virėja-atleidėja (taisytina virėja-maisto išdavėja, virėja-padavėja). Jei darbuotojas paduoda klientams maistą ir dirba su kasos aparatu, jo pareigybė – padavėjas-kasininkas arba maisto išdavėjas-kasininkas (pavadinimą lemia aptarnavimo pobūdis), pvz.: Reikalingas sandėlio priėmėjas-atleidėjas (taisytina priėmėjas-išdavėjas, sandėlininkas).

Netaisyklingos pareigos – elektrošaltkalvis. Tai neteiktinos darybos žodis. Reikėtų keisti šaltkalvis elektrikas. 

Kaip elgtis tokiu atveju, kai pareigų pavadinimuose vartojamas „atsakingasis, -oji“ ar „atsakomasis, -oji“ (pvz., redaktorius)? Šie žodžiai abu vartojami už ką nors atsakančiam asmeniui apibūdinti: gali būti atsakomasis redaktorius arba atsakingasis redaktorius, atsakingoji sekretorė arba atsakomoji sekretorė. Kanceliarinėje kalboje įsigali atsakingasis. O ar galima sakyti „aukščiau stovintis pareigūnas“? Tai nevartotinas žodžių junginys. Aukščiau stovintis, -i (pareigūnas, įstaiga) nevartojamas reikšme „aukštesnis, -ė, aukštesnysis, -ioji, vyresnis, -ė, vyresnysis, -ioji, viršesnis, -ė (pareigūnas, įstaiga). Tačiau „aukštas pareigūnas“ – vartotina, žodyne teikiama penktoji būdvardžio aukštas reikšmė – „žymus, garbingas“. Būdvardis „aukštas“ žodžių junginyje „aukštos pareigos“ galimas vartoti, nes „aukštas“ gali būti vartojamas didumo, svarbumo ar garbingumo reikšme, pvz.: aukštos pareigos, aukšta kategorija, aukšta kvalifikacija ir pan. 

Nuolat girdime sakant: „etatinis darbuotojas“, „neetatinis darbuotojas“. Ar tai yra taisyklingas pasakymas? Etatinis darbuotojas – nuolatinis pagal pareigas dirbantis darbuotojas. Neetatinis darbuotojas yra nenuolatinis, pagal laikiną susitarimą dirbantis darbuotojas. Taigi vartojama taisyklingai.

Dažnai suabejojama, ar reikalinga įvardžiuotinė forma – įgaliotas asmuo – įgaliojimą gavęs asmuo: Į komisijos posėdžius kviečiami įgalioti asmenys. Pareigų pavadinimai sudaromi su įvardžiuotine forma: įgaliotasis asmuo, įgaliotasis agentas, įgaliotasis platintojas. 

Įdomiai vertinamos teisės srities pareigos „karjeros diplomatas“. Dvikalbiuose žodynuose career diplomat verčiama diplomatas profesionalas arba profesionalus diplomatas, mat angl. career pirmiausia reiškia profesiją. Junginio karjeros diplomatas nėra nei Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatyme, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, tačiau pastarajame teikiama karjeros valstybės tarnautojas (tai viešojo administravimo valstybės tarnautojas, konkurso būdu priimtas į tarnybą neterminuotam laikui, prisiekęs valstybei ir turintis galimybę nustatyta tvarka siekti aukštesnių ar kitų pareigų tarnyboje). Diplomatai taip pat yra valstybės tarnautojai (nors ir statutiniai), bet į diplomatinę tarnybą priimami ne tik konkurso būdu – dar skiriami politinio (asmeninio) pasitikėjimo diplomatai. Todėl patys specialistai ir vartoja junginį karjeros diplomatai, matyt, norėdami pirmuosius atskirti nuo antrųjų. Taigi junginio karjeros diplomatas tikslumu galima abejoti, tačiau jis nėra ydingas. Be to, pavadinimai diplomatas profesionalas arba profesionalus diplomatas apibūdina tik darbuotojo profesinių įgūdžių kokybę, taigi ir politinio pasitikėjimo diplomatas gali būti profesionalas.

Nepamirškime savo pareigų teisingai nurodyti vizitinėse kortelėje, elektroniniuose laiškuose, sutartyse. Taisyklingai užrašyti (ir tariami) pareigų pavadinimai – ne tik svarbi įmonės įvaizdžio dalis, bet ir prestižo garantas.

Paskelbta

Ar žinojote…Kaip taisyklingai perskaityti visuotinio žiniatinklio World Wide Web santrumpą www?

Abėcėlinis angliškosios raidės w pavadinimas yra vė dviguboji.  Perskaityti pavadinimo santrumpą nėra labai patogu, todėl www gali būti skaitoma kaip vė vė vė Tai neturėtų klaidinti, nes trijų lietuviškų v raidžių santrumpa tikrai plačiai nevartojama.
Ar taisyklingas junginys „reguliari kaina?“
Netaisyklingas – turėtų būti „įprastinė kaina“ arba „įprasta kaina“. Anglų kalboje žodis „regular“ vartojamas kur kas plačiau nei lietuvių, todėl pažodinis vertimas ne visada tinka.
Ar vartotinas žodis „prisegtukas“?
Šis žodis elektroniniuose laiškuose vartojamas be reikalo – taisyklingas terminas yra „priedas“, jis „pridedamas“, ne „prisegamas“ (žr. V. Dagienės, G. Grigo, T. Jevsikovos „Enciklopedinį kompiuterijos žodyną“, Vilnius, 2008; p. 369).
Kada netinka vartoti prieveiksmį „pakanklamai“?
Prieveiksmis „pakankamai“ dažnai vartojamas netinkama reikšme, pvz., „pakankamai skurdus biudžetas“. Atrodo, kad norima pasakyti, jog biudžetas skurdus, bet geriau būtų dar skurdesnis. Reikėtų sakyti – „gana skurdus, labai skurdus ar pernelyg skurdus biudžetas“.

Šaltinis:
VLKK, „Konsultacijų bankas“, http://www.vlkk.lt/lit/konsultacijos/ar-tiesa-kad.1.html?page=1

Paskelbta

LIETUVIŲ KALBOS ĮRANKIAI INTERNETE

Kasdienėje veikloje dažnai atitolstame nuo lietuvių kalbos reikalavimų, o pasiryžti ir ieškoti specifinių žinių reikia laiko. Valstybei nevykdant aktyvaus ir nuoseklaus taisyklingos lietuvių kalbos populiarinimo, daugelis neturi žinių, kur būtų galima pasitikrinti, ieškoti dominančios informacijos.

Per pastarąjį dešimtmetį įvairios valstybinės ir mokslo įstaigos, institucijos pasinaudojo ES struktūrinių fondų ir/ar valstybės parama ir sukūrė ne vieną puikų įrankį. Beveik visi jie yra nemokami, išskyrus specializuotas komercinius įrankius kaip „Tildės Biuras“, „Juodos avys“ ir kt.

Nuorodos į dažniausiai naudojamus viešus šaltinius ir įrankius:

Lietuvių kalbos žodynas (www.lkz.lt/startas.htm)
Čia galite pasitikrinti rečiau naudojamų žodžių reikšmę, ieškoti sinonimų, kirčiavimo taisyklių ir pan.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijos (www.vlkk.lt/lit/konsultacijos)
Didžiausia vieša įvairių kalbos naudojimo situacijų konsultacijų duomenų bazė. Pasinaudodami paieška galite rasti atsakymą į daugelį pasitaikančių klausimų.

Lietuvių kalbos instituto konsultacijų bankas (www.lki.lt/lki/kkb/kkb.php)
Mažesnė konsultacijų duomenų bazė, tačiau ją ruošia pagrindinė lietuvių kalbos tyrimų mokslo įstaiga.

Eurovoc žodynas (http://www3.lrs.lt/pls/ev/ev.main)
Oficialių ir teisinių terminų bankas, apimantis dažniausiai naudojamus ir su Europos Sąjunga susijusius terminus, jų vertimus į lietuvių ir kitas ES šalių narių kalbas.

Terminų bankas (http://terminai.vlkk.lt/pls/tb/tb.search?p_sid=786065)
Nacionalinis „Eurovoc“ atitkmuo, tik skirtas vietos naudojimui, terminų fiksavimui ir plėtojimui.

Enciklopedinis kompiuterijos žodynas (www.likit.lt/en-lt/angl.html)
Anglų–lietuvių kalbų kompiuterijos terminų žodynas.

Kanceliarinės kalbos patarimai (http://kanceliariniaipatarimai.lki.lt)
Lietuvių kalbos instituto 2007 m. išleisto leidinio versija internete.

Lietuvių kalbos rašybos, skyrybos, stilistikos taisyklės (http://ualgiman.dtiltas.lt/skyryba.html)
Pagrindinės lietuvių kalbos taisyklės, kurias surinko ir į vieną struktūrą sudėjo Karoliniškių gimnazijos mokytojas Algimantas Urbanavičius.

Lietuvių kalbos tekstynas (http://donelaitis.vdu.lt/main.php?id=4&nr=1_1)
VDU Kompiuterinės lingvistikos centro sistema, analizuojanti įvairių lietuvių kalbos žodžių vartojimą.

Paskelbta

Apie Velykas ir ne tik…

…iš kur gavom žodį Velykos?

Šį pavadinimą gavome iš savo rytų kaimynų baltarusių. Pirmuosiuose mūsų raštuose daugiausia buvo vartota vienaskaitinė forma velyka. Kilo ji iš baltarusių kalbos būdvardžio velikij „didžiulis, didysis“. Šios šventės pavadinimas baltarusių kalboje buvo velikij denj, pažodžiui „didžioji diena“. Toks pavadinimas buvo ir senojoje slavų kalboje. Jis yra vertinys iš graikų kalbos.
Kaimynai latviai šią šventę vadina lieldienas – „didelė diena“. Germanų kalbose, plg. anglų Easter, vokiečių Ostern, vartojamas Velykų pavadinimas yra kilęs iš kažkokios pagoniškos pavasario šventės. Germanų *Austrō, matyt, buvęs deivės vardas, tos pačios kilmės kaip ir mūsų aušra. Rusų pascha „Velykos“ kilo iš graikų pascha, kuris savo ruožtu yra hebrajiškos kilmės.

 A. Sabaliauskas „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“. Vilnius, 1994.

„Atvelykis“ – didžioji ar mažoji raidė?

Atvelykis švenčiamas pirmą sekmadienį po Velykų. Šventės pavadinimas rašytinas didžiąja raide pagal bendrąsias rašybos taisykles, žr. 1997 m. birželio 19 d. Kalbos komisijos nutarimo Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ 2.6.5 punktą.
Lietuvoje Atvelykis dar vadinamas Velykėlėmis. Pagal lietuvių liaudies papročius tai velykinio svečiavimosi pabaiga (plačiau žr. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 2, Vilnius, 2002, p. 174).

www.vlkk.lt

Didžiąja ar mažąja raide rašyti žodį „gavėnia“?

Mažąja raide – gavėnia. Tai „septynių savaičių pasninkas ir atgailos laikas nuo Užgavėnių iki Velykų“ (žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 2000, p. 168). Laikotarpių pavadinimai dažniausia rašomi mažąja raide, plg.: adventas, pasninkas.

www.vlkk.lt

Primintina, kad sveikinimai su prielinksnio su konstrukcijomis (pvz., Sveikinu su Kalėdomis!) paplito dėl rusų kalbos įtakos, o lietuviams įprastesni, pvz.: Sveiki sulaukę šventų Velykų! Džiaugsmingų šventų Kalėdų! Beje, žodis šventas, kaip minėta, neįeina į šventės pavadinimą ir nėra būtinas. Todėl tikrai ne klaida vartoti švenčių pavadinimus be minėtojo žodžio, pvz.: Jeigu Kalėdos būdavo be sniego, buvo manoma, kad pavasaris vėluos ateiti. Atėjus krikščionybei, mūsų protėvių švenčiama gamtos atbudimo šventė Velykos sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.
www.vlkk.lt

Paskelbta

Vertimas

Vertimas – tai sritis tarp amato ir meno, reikalaujanti ne tik puikaus užsienio kalbos mokėjimo, gimtosios kalbos išmanymo, jos išraiškos galimybių, stilių įvairovės pojūčio ir atitinkamos kultūros pažinimo, bet ir talento bei kūrybiškumo. Ne kiekvienas norintis gali būti vertėju. Tačiau net ir talentingiausiems vertėjams negalima pamiršti kai kurių techninių dalykų, privalu laikytis lietuvių kalbos taisyklių. Pateikiame keletą būdingiausių klaidų verčiant į lietuvių kalbą.

•    Lietuvių kalboje sveikai skaičiaus daliai atskirti nuo trupmeninės naudojamas kablelis (ne taškas, kaip anglų ir kitose kalbose), be to, norint skaičių vaizduoti grupėmis skaidant po tris skaitmenis, naudojamas tarpas (ne kablelis). Pavyzdžiui, užrašas anglų kalba  1,001 reiškia tūkstantis ir vienas, o lietuvių kalba – vienas sveikas ir viena tūkstantoji.

•    Dešimtmečiai lietuvių kalboje skaičiuojami nuo 1 iki 10 metų (t. y. XX amžiaus 5 dešimtmetis reiškia 1941–1950 metus). Kai kuriose kalbose dešimtmečiai skaičiuojami kitaip, tokiais atvejais būtina keisti tokius užrašus lietuvių kalbai įprastais (pvz.,  vietoje angliško užrašo 1990s  naudoti XX a. 10 dešimtmetis).

•    Amžiai žymimi romėniškais skaitmenimis, o ne arabiškais, kaip anglų ir kai kuriose kitose kalbose.

•    Jei data rašoma be dienos, mėnuo nusakomas ne galininku (birželį, rugsėjį), o žodžių junginiu birželio mėnesį, rugsėjo mėnesį.

•    Pasitaiko, kad verčiant iš anglų kalbos pavadinime paliekama per daug didžiųjų raidžių. Lietuvių kalboje pavadinime didžiąja raide rašomas tik pirmas žodis ir tikriniai vardai.

•    Verčiant iš bet kokios kalbos į lietuvių, būtina peržiūrėti žodžių tvarką, kad sakiniai skambėtų lietuviškai, tekstas būtų rišlus ir lengvai skaitomas. (Pvz., angliškas sakinys He brought himself into a sitting posture turėtų būti išverstas Jis atsisėdo.)

•    Verčiant iš anglų kalbos svarbu atkreipti dėmesį, kad šalutiniuose anglų kalbos sakiniuose galioja laikų derinimo taisyklės, todėl verčiant veiksmažodžių laikai nesutampa. Pvz., ang. So he said (Past Simple) that no, he wasnʾt (Past Simple) interested verčiama Taigi jis pasakė (būtasis kartinis), kad jo tai nedomina (esamasis).

Šaltiniai:
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, http://www.llvs.lt/?item=206&lang=lt
„Vikipedija: Vertimo klaidos“,  http://lt.wikipedia.org/wiki/Vikipedija:Vertimo_klaidos
Gemma Navickienė, Dalia Kasteckaitė, „Gramatinių ir leksinių transformacijų panaudojimo aspektai Stephen J. Dubnerio ir Steven D. Levitto knygos „Freakonomics“ vertime“,1648-2824 KALBŲ STUDIJOS. 2010. 16 NR.,  http://www.kalbos.lt/zurnalai/16_numeris/08.pdf

Paskelbta

Verslo prezentacija

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė

Prezentacija – tai formalus kalbėjimas vienam ar daugiau žmonių, kurio metu aiškiai, laikantis tam tikros struktūros pristatomos idėjos ar informacija. Asmeninei karjerai ir įmonės sėkmei didelės įtakos turinčios situacijos, kai tenka kalbėti viešai, yra daugelio įmonių darbuotojų kasdienybė. Neretai kalbėtojui keliami sunkūs, itin svarbūs uždaviniai, informaciją tenka pristatyti labai užimtiems asmenims, todėl prezentacija privalo būti kruopščiai parengta ir apgalvota. Literatūroje gausu patarimų, kaip paruošti kokybišką prezentaciją, kuri padėtų jums pasiekti savo tikslus. Toliau aptarsime pagrindines rekomendacijas.

Reikalavimai prezentacijos kalbai

Paprastumas ir aiškumas. Jei norite, kad auditorija jus suprastų, kalba turi būti paprasta ir aiški. Tai pirmiausia reiškia trumpų sakinių ir žodžių vartojimą. Laikantis šios taisyklės, kalba bus sklandesnė ir gyvesnė, klausytojams bus lengviau suvokti ir apdoroti pateikiamą informaciją. Labai svarbu vengti žargono, jei nesate visiškai tikri, kad auditorija jį supras. Sudėtingi tarptautiniai žodžiai, siauros specializacijos terminai priimtini tik tuo atveju, jei kalbama atitinkamos srities profesionalams. Nepritaikytas auditorijai žodynas ne tik nepadeda sukurti solidumo ir erudicijos įspūdžio, bet ir labai sumažina klausytojų dėmesingumą, kuris yra vienas iš kertinių bet kokios prezentacijos sėkmės elementų. Taip pat svarbu, kad kur tik įmanoma, būtų kalbama apie konkrečius faktus, o ne apie abstrakčias idėjas.

Taisyklingumas. Be abejo, būtina skirti pakankamai dėmesi kalbos taisyklingumui, pagalbinės medžiagos rašybos kokybei. Remiantis tyrimų duomenimis, rašybos klaidos paprastai auditorijos vertinamos ne kaip atidumo stoka, o kaip nepakankamos kompetencijos požymis. Tad niekada nesuklysite prieš prezentaciją skyrę laiko įsitikinti, ar ketinamose naudoti skaidrėse arba dalijamoje medžiagoje nėra korektūros klaidų.

Vadinamieji „kelio ženklai“ (angl. signposting). Tai specialios frazės ar intarpai, padedantys auditorijai orientuotis jūsų prezentacijos struktūroje. Važiuodami automobiliu žinome, kur esame ir kur link judame, nes matome kelių, namų numerius, kryptį nurodančius ženklus. Prezentacijos metu maršrutą „ženklina“ kalbėtojas. Įžangoje pristatoma prezentacijos struktūra, toliau atskiri jos elementai, perėjimai nuo vieno elemento prie kito, apibendrinimai žymimi atitinkamomis frazėmis, pavyzdžiui: Norėčiau pradėti nuo…; Taigi apžvelgėme <…>, dabar pereikime prie…; Kokia gi viso to reikšmė?; Pabaigai trumpai apibendrinsiu pagrindines mintis, ir pan.

Struktūra

Sėkminga prezentacija – tai įtaigi, auditorijos dėmesį prikaustanti istorija. Kaip ir kiekviena istorija, jūsų kalba turi turėti tris pagrindines dalis: įžangą, dėstymą ir pabaigą (papildomai – klausimai). Jei kuris nors prezentacijos elementas iš šios pasakojimo struktūros iškrenta, rekomenduotina jo atsisakyti arba pakeisti kitu.
Specialistai pabrėžia pakartojimo svarbą prezentacijoje. Patariama laikytis šios auksinės taisyklės:
– pasakykite, ką ketinate pasakyti;
– pasakykite tai;
– pasakykite, ką prieš tai pasakėte.
Kitaip tariant, akcentuokite pagrindinę savo mintį pakartodami ją kiekvienoje iš pagrindinių prezentacijos dalių.

Įžanga. Kai kurių specialistų nuomone, tai bene svarbiausia prezentacijos dalis. Nuo jos sėkmės priklauso pirmasis – ir dažnai lemtingas – auditorijai paliekamas įspūdis. Taigi reikėtų pasistengti, kad ji būtų nepriekaištinga, t. y. tiksli, aiški, suteikianti klausytojams visą pradžioje žinotiną informaciją, bet kartu ne per daug ištęsta, ir, be abejo, skatinanti susidomėjimą. Įžangoje reikėtų:
– pasisveikinti;
– pristatyti temą;
– pristatyti savo prezentacijos struktūrą;
– nurodyti, kuriuo metu lauksite auditorijos klausimų.

Dėstymas. Tai prezentacijos esmė. Po gerai paruoštos, sėkmingos įžangos dėstymas taip pat turėtų vykti sklandžiai, jei tik turės aiškią, logišką struktūrą, bus tinkamai naudojamos vaizdinės priemonės. Norint parengti gerą dėstomąją dalį, svarbu atkreipti dėmesį į keletą dalykų.
„Apverstos piramidės“ metodas. Norint parengti efektyvų verslo pasiūlymą, geriausia išdėlioti savo mintis pasitelkiant žurnalistikoje išplėtotą vadinamąją „apverstos piramidės“ strategiją. Tai toks pristatymo būdas, kai svarbiausia informacija pateikiama pradžioje, o toliau kalbant aptariamos vis mažiau svarbios detalės. Taip parengta prezentacija išliks efektyvi, net jei dėl laiko stokos tektų ją sutrumpinti. Jei klausytojai pritaria pagrindinei jūsų išsakytai minčiai, toliau pateikiami papildomi argumentai ir duomenys tik dar labiau sustiprins jų pritarimą. Nepritariantys klausytojai nuo pat pradžių bus sutelkę dėmesį į jūsų požiūrį, ir jūsų logika galiausiai gali juos įtikinti.
Taisyklė „4×4“. Ko gero, niekas taip neapsunkina auditorijos, kaip smulkiu šriftu prirašytos skaidrės. Skaidrių paskirtis – pabrėžti, iliustruoti kalbėtojo žodžius, todėl geriausia, kai jose dominuoja paveikslėliai, schemos, lentelės, o kur reikalingas tekstas, jo naudojama ne daugiau kaip keturios eilutės po keturis žodžius. Labiau nei įprastiniai sakiniai tinka punktai, antraštinės frazės. Neperkrautos skaidrės labai svarbu auditorijos dėmesingumui ir gebėjimui įsisavinti informaciją – jei vienoje skaidrėje pateikiama daugiau nei viena mintis, klausytojai neišvengiamai pradeda rinktis svarbiausius teiginius, sunkiai išlaiko dėmesį. Nepamirškite, kad kalbant negalima kartoti skaidrėse parašyto teksto.
Skaidrių apipavidalinimas. Patartina vengti dėmesį blaškančių įmantrių raštų, ryškių spalvų. Rinkitės paprastą, geriausia – baltą foną ir juodą „Times new Roman“ arba „Tahoma“ šriftą. Visada pagalvokite, ar tekstas bus įskaitomas ir toliausiai sėdintiems klausytojams. Jei nesate tikri dėl patalpų dydžio, patartina apsidrausti ir rinktis 44 dydžio šriftą antraštėms ir 32 – tekstui.
Vaizdinė medžiaga. Atminkite, kad net 80 procentų informacijos pasiekia mūsų smegenis per regą. Taigi vaizdinė medžiaga yra itin efektyvi komunikacijos priemonė, kuriai paruošti iš tiesų verta nepagailėti laiko. Lygiai taip pat svarbu neapsunkinti auditorijos per dideliu informacijos srautu. Komunikacija neįmanoma be supratimo, tad tiek kalbėdami, tiek ir pasitelkdami vaizdines priemones nepateikite daugiau informacijos nei klausytojai gali suprasti – schemos, paveikslėliai, diagramos neturi būti perkrautos, joms peržiūrėti ir suvokti turi būti skiriama pakankamai laiko. Tyrimų duomenimis, net nesudėtingam paveikslėliui suvokti reikia bent 7 sekundžių.

Pabaiga. Ši dalis skirta išsakytoms mintims apibendrinti (jei reikia, pateikiamos rekomendacijos, raginama veikti), padėkoti auditorijai, paskatinti klausytojus užduoti klausimus. Gera pabaiga padės užtvirtinti prezentacijos metu perteiktą informaciją ir palikti gerą paskutinį įspūdį, todėl verta pasistengti šią dalį tinkamai išnaudoti.
Pabaigoje patartina apibendrinti tik svarbiausias mintis, vengiant per daug išsiplėsti. Būtina pakartoti pagrindinę temą ar tezę, ir, jei tai buvo klausimas, į jį atsakyti, jei teiginys – jį pakartoti ir dar kartą paaiškinti, kodėl jis svarbus.
Jei jūsų prezentacija skirta pasiūlymui pristatyti (pvz., norima parduoti produktą ar paslaugą, pasiūlyti tam tikrą veiksmų planą), nesuklysite aiškiai įvardiję, ko siekiate. Nors gali atrodyti, kad nurodyti klausytojams, ką jie turėtų daryti, yra pernelyg agresyvu, ekspertų teigimu, tai iš tiesų efektyvi priemonė, padedanti pasiekti tikslą.

Šaltiniai:
„Business Presentations & Public Speaking in English“,
http://www.englishcl.com/speaking/presentations.htm
„Business Presentations. Proposals and Pitches.“ Toastmasters International, http://www.toastmasters.org/MainMenuCategories/FreeResources/NeedHelpGivingaSpeech/BusinessPresentations.aspx
Dario Maloinowski, „Kaip parengti gerą prezentaciją? Keli patarimai norintiems sužavėti publiką.“ „Bzn start“, http://www.bznstart.lt/verslas/verslo-gidas/768/Kaip-parengti-gera-prezentacija-Keli-patarimai-norintiems-suzaveti-publika

Plačiau > Atsisiųsti PDF Publikuota: www.15min.lt

Paskelbta

Dalyvio vartojimo klaidos

Dalyvis nevartotinas:

veikiamasis esamojo laiko dalyvis – su veikėjo nereiškiančiais daiktavardžiais. Pvz.: komplektuojančios (= komplektuojamosios, komplektinės, komplektavimo) detalės.

veikiamasis būtojo laiko dalyvis – reikšti lygia greta su tarinio veiksmu vykstančiam arba vėlesniam veiksmui. Pvz.: Į orą pakilo raketos, numušusios (= ir numušė) tris priešo lėktuvus. Vakar kalbėjo pirmininkas, paraginęs (= ragindamas; ir ragino) aktyviau dalyvauti rinkimuose.

neveikiamasis būtojo laiko dalyvis – reikšti savaiminei (t. y. be pašalinio poveikio, specialaus įsikišimo atsiradusiai) ypatybei, pvz.:

apsunkintas, -a
pvz.: Ligonis skundžiasi apsunkintu (= pasunkėjusiu) rijimu;

išplėstas, -a
pvz.: Odos paviršiuje matyti išplėstos (= išsiplėtusios) venos;

padidintas, -a
pvz.: Jam buvo nustatytas padidintas (= padidėjęs) skrandžio rūgštingumas. Padidintos paklausos (= Paklausios; Paklausiosios) prekės;

pagreitintas, -a
pvz.: Jau kuris laikas nepavyksta sureguliuoti pagreitinto (= pagreitėjusio) širdies plakimo;

sulėtintas, -a
pvz.: Šiai ligai būdinga sulėtinta (= sulėtėjusi) medžiagų apykaita;

sumažintas, -a
pvz.: Esant sumažintam (= sumažėjusiam) kraujospūdžiui (Dėl sumažėjusio kraujospūdžio) svaigsta galva.

Šaltinis: VLKK, Didžiosios kalbos klaidos (formų vartojimo),  http://www.vlkk.lt/lit/lt/klaidos/formu

Paskelbta

Žodžių kėlimas į kitą eilutę

Žodžiai į kitą eilutę keliami skiemenimis, pvz.: ke-lia-mės, bi-o-lo-gi-ja.

Viena balsė gali būti paliekama toje pačioje eilutėje arba keliama į kitą, pvz.: a-ša-ra, Ro-me-o.

Kai susiduria dvi ar daugiau priebalsių, paskutinė priebalsė būtinai keliama į kitą eilutę, o likusios gali būti paliekamos toje pačioje eilutėje arba perkeliamos į kitą, pvz.: gat-vė, ga-tvė, ašt-rus, aš-trus, a-štrus, lukš-tas, luk-štas, lu-kštas.

Dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai, taip pat dviraidžiai dz, dž, ch neskaidomi, pvz.: kai-lis, kin-ta, bi-dzena, au-džia, me-chanikas.
Dz, dž skaidomi tada, kai d priklauso vienam, o z ar ž kitam sudurtinio žodžio dėmeniui, pvz.: juod-žemis.

Sudurtiniai ir priešdėliniai žodžiai gali būti keliami skiemenimis, pvz.: pe-lė-da, an-ta-kis, arba pagal jų sudaromąsias dalis, atskiriant sudurtinių žodžių dėmenis bei priešdėlį nuo šaknies, pvz.: pel-ė-da, ant-a-kis. Tik antruoju būdu žodžiai keliami tada, kai susiduria dvi vienodos sudaromųjų dalių priebalsės, pvz.: pus-se-se-rė, per-re-gi-mas.

Šaltinis:
http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/rasyba/zodziu-kelimas.html