Autorius: Ars Libri redaktoriai

Vertimų biuro „Ars libri“ direktorė G. Guobytė

Kokios įtakos dalykinės kalbos vartojimas turi verslui: ar atveria duris, o gal atvirkščiai –  uždaro?

Vertimų biuro kasdienybė – įvairaus pobūdžio dalykiniai tekstai, todėl didžiosios kalbos klaidos mums nėra tik teorija. Versdami kone visų verslo sričių tekstus, turime unikalią galimybę stebėti dalykinę kalbą kaip gyvą organizmą, matyti, kiek kalbininkų siūlomos kalbos normos, lietuviški terminų atitikmenys „prigyja“ kasdieninėje vartosenoje, kiek kalbą keičia elektroninio bendravimo erdvė, socialiniai puslapiai. Pavyzdžiui, vyresnės visuomenės dalies kalba – vis dar rusicizmų virtinė. O iš jaunesnių klientų dažnai girdime dar didesnį anglizmų srautą.

Taisyklingos kalbos svarba

Taisyklinga, stilinga savo profesinės srities kalba – neatsiejama verslininko įvaizdžio dalis. Kaip ir kitų etiketo normų laikymasis – aprangos kodo, tinkamo elgesio. Iš kalbėsenos ir neverbalinių savybių sprendžiama apie verslininko išprusimą, kompetenciją, pagarbą pašnekovui. Jei tinkamai rengtis bei elgtis viešoje erdvėje jau išmokome (nes matome to naudą atstovaujamam verslui), tai supratimas, kad dalykinės kalbos normų išmanymas ir paisymas irgi lemia, kaip mus priima verslo aplinkoje, dar vėluoja.

Dažnas nežino kalbos normų, nesuvokia, kokių rizikų verslui kelia jų nepaisymas, nemoka atskirti taisyklingai parašyto teksto nuo klaidingo, nereikalauja kokybės iš savo darbuotojų ar vertimų biurų. Tai formuoja bauginančią tendenciją, kad ir darbuotojai, ir vertimų biurai mažiau dėmesio skiria kokybei, konkuruojama vien kainų mažinimo, taigi, ir kokybės, sąskaita. Ar visiems tai priimtina?

Deja, su vertimais susijusiose srityse dirbančios kalbų mokymo ar akademinės įstaigos vienos negali išspręsti šios verslo problemos. Todėl vertimų biurai, pavieniai vertimo specialistai turi prisiimti atsakomybę ir nuosekliai keisti situaciją, ugdyti verslininkų įgūdžius, didinti reikalavimus taisyklingai verslo kalbai. Žinoma, ne visiems verslininkams toks požiūris suprantamas, tačiau kokybės visuose verslo procesuose reikalaujama vis daugiau įmonių.

Kalbėdami viešai kai kurie žmonės mėgsta į lietuvišką tekstą manieringai įterpti angliškų žodžių ar frazių: „Dirbu full time‘u“ (= visu etatu), „Metiniuose reportuose pateikiama visų ES šalių statistika“ (= metinėse ataskaitose), „Šiuo metu freelancinu“ (= esu laisvai samdomas darbuotojas ar pan.). Kalbėtojai nori pademonstruoti savo anglų kalbos išmanymą arba nesąmoningai pavartoja šiuos žodžius, nepaisydami lietuvių kalbos taisyklingumo ir viešojo kalbėjimo etiketo.

Kartais vienas žodis ar frazė gali lemti teismo proceso, konkurso ar kito verslo proceso baigtį (pavyzdžiui, panašiai skambančios frazės „sudaryti sandorius bendrovės vardu“ ir „daryti pareiškimus bendrovės vardu“ turi skirtingą teisinę reikšmę). Todėl ypač svarbu išmanyti kalbą žmonėms, rengiantiems įgaliojimus, sutartis, raštus ir kitus oficialius dokumentus. Dokumentuose negali likti jokių netikslumų ar dviprasmybių. Būtina įvertinti sąvokų, terminų skirtumus, kad vėliau nereikėtų aiškintis, ką norėta pasakyti vienu ar kitu žodžiu.

Gresia net ir baudos

Viešoje erdvėje netyla kelių radikaliai skirtingas nuomones turinčių asmenų diskusijos apie lietuvių kalbos puoselėjimą. Vieni bando neigti taisykles ir visus pavojus. Kiti atvirkščiai – stengiasi nė per žingsnį nenutolti nuo klasikinių principų ir taisyklių. Vertimų biuro praktikoje siekiame verslo situacijas spręsti ieškodami kompromisų. Ne visos kalbos klaidos yra netoleruotinos, kai kurioms priskirtina tik rekomendacija „vengti“.

Verslo įmonės turėtų atminti ir pinigines baudas verslui už netinkamą lietuvių kalbos taisyklių laikymąsi. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato, jog už didžiąsias kalbos klaidas, kaip ir kitų VLKK nutarimų nesilaikymą, Valstybinė kalbos inspekcija gali skirti nuo 300 iki 1500 litų baudą. Tačiau didžiausia žala verslui – tai verslo partnerių ir klientų įspūdis ir prastas įvaizdis.

Dažniausios klaidos

Nusprendę prisidėti prie taisyklingos dalykinės kalbos puoselėjimo verslo aplinkoje sukūrėme specialų „Facebook“ puslapį „Verslo kalbos patarimai“ ir  pradėjome klientams organizuoti teminius seminarus. Daug pastangų renkantis temas nereikėjo – klientų klausimai ir užsakomuose tekstuose randamos klaidos natūraliai išryškino poreikį pradėti nuo didžiųjų dalykinės kalbos klaidų priminimo.

Pradėję analizuoti ir sisteminti verslo kalboje dažniausiai pasitaikančias klaidas išskyrėme tris dideles grupes – tai žodyno ir žodžių sandaros, linksnių ir prielinsknių vartojimo, veiksmažodžių formų klaidas.

Žodyno klaidos pastaraisiais metais dažniausiai susijusios su anglų kalbos įtaka – pavyzdžiui, tokios svetimybės kaip „ofisas“ (= įstaiga, biuras ar pan.), „sponsorius“ (= rėmėjas), „apart“ (= be to) yra atkeliavusios iš vakarų, o anksčiau dažnai vartoti rusiški terminai iš vartosenos jau baigia išnykti. Tiesa, visa dar gajūs įvairūs vertiniai „kaip taisyklė“ (= paprastai), „kas liečia“ (=dėl) ir kt.

Pasikartojanti verslo kalbos klaida – linksnių ir prielinksnių vartojimas. Pavyzdžiui, „kilo nauji klausimai“ (= klausimų), „susirinko posėdžiui“ (= į posėdį), „vyko aukštame lygyje“ (= buvo aukšto lygio), „projektą siūloma imti už pagrindą“ (= pagrindu), „kilo ginčas apie pelno paskirstymą“ (= dėl pelno paskirstymo).

Dažnai verslininkai dar nėra įsisavinę skirtingų veiksmažodžių formų vartojimo: „savaitę dirbsime, kad suskaičiuoti nuostolius“ (= kad suskaičiuotume), „komplektuojančios detalės“ (= komplektuojamosios), „kuo remiantis laikraštis skelbia“ (= remdamasis).

Patarimai – ir internete

Ne tik verslo lyderiai, bet ir eiliniai specialistai, puikiai įvaldę savo darbo sritį, dažnai būna tiek atitolę nuo lietuvių kalbos reikalavimų, kad nežino ir nesirūpina savo kalba. Tuo metu nesant aktyvaus ir nuoseklaus taisyklingos lietuvių kalbos populiarinimo, daugelis neturi žinių, kur būtų galima pasitikrinti, ieškoti dominančios informacijos.

Per pastarąjį dešimtmetį įvairios valstybinės ir mokslo įstaigos, institucijos pasinaudodamos ES struktūriniais fondais ar valstybės lėšomis sukūrė ne vieną puikų įrankį ir beveik visi yra nemokami. Atsakymus į daugelį su kalba, vertimais susijusių klausimų galima rasti žodyne „Eurovoc“, „Terminų banke“, „Kanceliarinės kalbos patarimuose“, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje ir t. t. Verta paminėti ir kalbininkus profesionalus, dirbančius prie tokių naudingų komercinių įrankių kaip „Tildės Biuras“, „Juodos avys“ ir kt.

Taisyklinga dalykinė kalba padeda išvengti nesusipratimų, užtikrina sklandžią komunikaciją ir susikalbėjimą, kuris labai svarbus bet kokiam verslui. Kalbos normų paisymas rodo, kad rūpinatės savo įmonės prestižu. Tad taisyklinga rašomoji ir šnekamoji kalba turėtų būti kiekvieno save ir kitus gerbiančio verslininko siekiamybė.

Plačiau > Atsisiųsti PDF Publikuota: www.vz.lt

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė

Retorikos, kaip įtikinimo meno, ištakos – Senovės Graikijoje. Dėsninga, kad šis menas atsirado demokratijos lopšyje, nes būtent demokratinė santvarka suteikė naujų galimybių įtikinti klausytojus aiškinant, argumentuotai vertinant ir interpretuojant teisės normas. Teisės ir iškalbos sąsajas atskleidžia žodžio retorika etimologija – reo senąja graikų kalba reiškia „kalbu tiksliai pagal rheton“, arba nustatytą teisės normą, galiojančią tiems, kurie ją priėmė kaip tiesą. Tikriausiai niekam nekyla abejonių, kad ir mūsų laikais šie dalykai neatsiejami – teisininkui be fundamentalių teisės žinių būtini ir retorikos mokslo pagrindai. Šiame straipsnyje trumpai aptarsime pagrindinius juridinės kalbos rengimo ir  kompozicijos principus.

Teismų kalbų rengimo etapai

Specialistai išskiria du teismų kalbų rengimo etapus. Visų pirma gerai ištiriama faktinė bylos medžiaga, surenkami įrodymai, išnagrinėjami atitinkami įstatymai. Taip pat šiame etape būtina apsibrėžti temą, aiškiai suformuluoti problemą, strategiškai numatyti tikslus ir adresatą, apmąstyti kalbos kompozicijos dalis. Šio kalbos rengimo etapo, vadinamo profesionaliuoju, planą sudaro tam tikri teismo proceso klausimai, kuriuos privaloma aptarti. Apibendrintai galima išskirti tokius pagrindinius punktus, pagal kuriuos gali pasirengti kalbėtojas, pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje:

– visuomeninis politinis veiklos įvertinimas;
– faktinių bylų aplinkybių išdėstymas ir surinktų bei ištirtų įrodymų analizė;
– kaltinamojo charakteristika;
– priežasčių ir sąlygų analizė;
– nusikaltimo kvalifikavimo pagrindimas;
– bausmės dydžio rekomendacijos.

Antrasis, arba retorinis, kalbos rengimo etapas gali būti vadinamas profesionaliojo etapo tąsa. Pirmasis etapas iš esmės susijęs su kalbos strategija, o retorinis etapas apima taktinius aspektus – retorinių priemonių bei metodų pasirinkimą ir patį teksto kūrimą, atsižvelgiant į jau apmąstytus motyvus, tikslą bei adresatą. Šioje kalbos rengimo stadijoje rūpinamasi motyvuotu visų plano dalių išdėstymu, jų loginiu ir stilistiniu ryšiu. Be abejo, gera pirmojo etapo parengtis lemia ir tinkamą taktiką, tad abu etapai yra neatsiejami.

Kalbos struktūra

Trys kompozicinės dalys, būtinos bet kokiai teisininko kalbai, yra įžanga, pasakojimas ir pabaiga. Toliau apžvelgsime kiekvieną iš jų.

Teismo kalbos įžanga. Įžangos paskirtis – parengti klausytojus priimti bylos turinį. Įžangos pobūdį ir tipą lemia tai, ko ja yra siekiama. Nors retorikos teorijoje išskiriama daugiau galimų įžangos tikslų, šiame straipsnyje tikslinga paminėti du, būdingus būtent teismo kalboms.
Vienas iš  tokių įžangai keliamų tikslų – intelektualiai parengti klausytojus, kad jie susidarytų įspūdį, apie ką bus kalbama. Ši įžanga vadinama įprastąja, nes ji teismui skirtose kalbose pasitaiko dažniausiai. Pasirinkus tokio tipo įžangą, ji turėtų aiškiai atskleisti temą, pakreipti klausytojus tinkama linkme, tiesiai ir konkrečiai pereiti prie reikalo.

Kitas galimas įžangos tikslas, taip pat aktualus teisinėje retorikoje, – prikaustyti klausytojų dėmesį ir kartu įgyti jų palankumą. Tokios įžangos funkcijos apima klausytojų parengimą tokiu būdu, kad būtų pelnomas jų pasitikėjimas, sudaroma palanki nuomonė apie kalbėtoją arba – dažniau – ginamąjį. Šio tipo įžanga, kurią, savaime suprantama, paprastai pasitelkia ne kaltintojas, o gynėjas, vadinama paveikiąja. Kadangi teisme susirinkusi publika natūraliai yra linkusi labiau tikėti visuomenės interesą ginančio prokuroro, o ne advokato žodžiais, paveikioji įžanga vyrauja būtent ginamosiose kalbose. Taip pat ji pasitelkiama tais atvejais, kai nagrinėjama byla yra sulaukusi politinio ar visuomeninio atgarsio. Retorinės priemonės klausytojų dėmesiui atkreipti gali būti, pavyzdžiui, koks nors svarbus faktas, retorinis klausimas, įtaigi citata, supriešinimas, kontrastas ir panašiai.

Pasakojimas. Pasakojimas, arba dalyko aplinkybių išdėstymas, yra pagrindinė kalbos kompozicijos dalis. Specialistai išskiria tokius esminius reikalavimus, keliamus pasakojimui: aiškumas, glaustumas, įtikinamumas. Pasakojant ir vertinant aplinkybes, labai svarbu laikytis chronologinio ir loginio nuoseklumo, viena aplinkybė turi natūraliai išplaukti iš kitos. Be to, labai svarbu pasakojimu pakankamai sudominti, prikaustyti teisėjų ir auditorijos dėmesį. Čia jau reikalinga paties kalbėtojo išmonė parenkant efektyviausias retorines priemones, galbūt sukuriant intriguojantį pasakojimą, kurio metu klausytojų dėmesys sutelkiamas išgirdus kažką netikėto, neįprasto.

Pačią juridinės kalbos esmę sudaro įrodinėjimas ir argumentavimas. Įrodinėjimas šiame kontekste suprantamas kaip faktinių aplinkybių visuma (kitaip tariant – buvo faktas ar ne?). siekiant parengti sėkmingą kalbą, surinkti įrodymai turi būti grupuojami pagal tam tikrą sistemą, parodant, kokiais įrodymais remiantis, kokios aplinkybės nustatytos, kuo pagrįsta teisiamojo kaltė. Daiktinius ar rašytinius įrodymus, teikiančius duomenų dėl kelių nagrinėjamų aplinkybių, reikėtų sugrupuoti atitinkamai, tokia pat tvarka.

Po įrodinėjimo eina teisinis argumentavimas. Kiekvienoje teismo kalboje privaloma argumentuoti, kodėl taikoma viena ar kita teisės norma, pagrįsti išvadas dėl kaltinamojo kaltumo, nusikalstamos veiklos kvalifikavimo ir bausmės dydžio. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tai – išimtinai profesinė sritis, reikalaujanti specializuotų teisės žinių. Tačiau ne ką mažiau svarbu argumentuojant yra gebėjimas įtikinti, tad teismo kalbėtojams reikia išmanyti ir retoriką. Be abejo, teisinis-procesinis ir retorinis-psichologinis įrodinėjimas ir argumentavimas skiriasi savo esme. Logikai svarbu įrodyti, o retorikai – įtikinti auditoriją savo teisumu. Juridinėse kalbose abu šie aspektai turi būti meistriškai derinami.

Pelnytai populiariose teismų kalbose yra įvairių sentencijų. Ši priemonė vertinama pirmiausia dėl glaustumo (vienu trumpu sakiniu pasakoma daug), tikslumo ir aiškumo (žodžiai tiksliai atitinka mintį) ir, žinoma, vaizdingumo. Pastaroji ypatybė skatina klausytoją regėti ir jausti, taigi didina kalbos įtaigumą. Pavyzdžiui, turime abstraktų pasakymą: Jei padarei kažką blogo, nesitikėk išvengti bausmės. Palyginkime jį kad ir su šia banalia, visiems gerai žinoma sentencija: Į balą papuolęs, sausas nekelsi. Sentencijomis kuriamas konkretus regimas vaizdas ne tik suteikia kalbai grakštumo, ją pagyvina, bet ir leidžia klausytojams geriau įsijausti į situaciją.

Pabaiga. Kaip ir bet kokioje kitoje, juridinėje kalboje pabaiga skiriama išvadoms ir apibendrinimams. Teismo kalbos pabaiga – tai išvada, išplaukianti iš viso to, kad pasakyta. Siekiant galutinai įtikinti išvadų teisingumu, pabaigą reikėtų formuluoti trumpą, aiškią ir ryškią. Pasak psichologų, geriausiai klausytojų atmintyje išlieka būtent pabaigoje pateikta informacija. Taigi, vietoje šių laikų advokatų kalbose įprastų ritualinių frazių verta kaip pagrindinį akcentą pasirinkti stiprią, provokuojančią mintį, skatinančią teisėjus veikti ginamųjų naudai. Pabaigoje svarbu dar kartą pakartoti pagridinę kalbos mintį, aiškiai įvardyti, kokio sprendimo tikimasi.

Sėkmingai teisininko kalbai būtinas tinkamas profesinis pasirengimas, specialybės žinios. Tačiau šių dalykų nepakanka. Menas įtikinti – tai kruopščiai apgalvota taktika, apimanti nušlifuotą kalbos struktūrą, sklandų argumentų dėstymą ir tinkamai pasirinktas retorines priemones.

Šaltiniai:
Regina Koženiauskienė, „Juridinė retorika“, Vilnius, 2005.
Regina Koženiauskienė, „Retorikos genezė iš Justum et aequum dualizmo: teisės ir retorikos sąsajos“, Jurisprudencija, 2006, 8 (86).

Publikuota: JURISTAS, 2013/11

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė

Teisės aiškinimas plačiąja prasme – tai procesas, kurio metu nustatoma rašytinio dokumento – konstitucijos, įstatymo, sutarties ir kt. – prasmė. Būdamas neatsiejama teisės praktikos dalimi, rašytinių dokumentų aiškinimas vyksta visada, kai tik yra poreikis atskleisti dokumento prasmę. Šiam tikslui teisėjai ir advokatai pasitelkia įvairius metodus bei taisykles. Sistema giminingų loginio mąstymo priemonių, skirtų atskleisti, suvokti teisės normos turinį (prasmę), vadinama teisės aiškinimo metodu. Teisinėje literatūroje galima rasti įvairių teisės aiškinimo metodų klasifikacijų, tačiau vyrauja sutarimas, kad tokių metodų yra dešimt: lingvistinis, sisteminis, istorinis, teleologinis, precedentinis, įstatymų leidėjo ketinimo, lyginamasis, bendrųjų teisės principų, analoginis ir loginis.

Dominuojantis teisės aiškinimo būdas

Lingvistinis, t. y. kalbos mokslo (lot. lingua – kalba), metodas (teisės teorijoje taip pat vadinamas gramatiniu, filologiniu, semantiniu ir kt.) yra plačiausiai taikomas aiškinant teisę. Teisės aiškinimo metodų eiliškumo prasme, šis metodas yra taikytinas pirmiausiai. Kiti metodai aiškinimo procese pasitelkiami tik siekiant patvirtinti ar paneigti lingvistinio aiškinimo būdu gautą rezultatą.

Trumpai apibendrinant lingvistinio teisės aiškinimo metodo esmę, teisės normos prasmė šiuo metodu nustatoma analizuojant jos tekstą pagal bendrinėje ar specialiojoje kalboje priimtas žodžių reikšmes ir taikant įvairių kalbotyros sričių suformuluotas kalbos taisykles. Taigi šio metodo pagrindą sudaro kalbos mokėjimas, sintaksės, morfologijos taikymas ir taisyklingas žodžių vartojimas. Nustatant terminų ir žodžių prasmę, būtina turėti omenyje jų daugiareikšmiškumą (polisemantiką) – įstatymų leidėjas išrenka ir suteikia žodžiui vieną iš daugelio galimų jo reikšmių.

Taikant šį teisės aiškinimo metodą, analizuojama:

– aiškinama teisės normos tekste vartojamų bendrinės kalbos žodžių prasmė;
– aiškinama teisės normos tekste vartojamų teisinių sąvokų ir jų apibrėžimų prasmė;
– žodžių ir posakių sandara, jų jungtys ir ryšiai;
– aiškinami teisės normos teksto stiliaus ypatumai;
– kontekstas, kuriame vartojami aiškinamieji žodžiai ir tais žodžiais įvardyti objektai,
– aktuali informacija, samprotavimai, pateikiami kalbos ir specialių terminų žodynuose bei kitokioje lingvistinėje literatūroje.

 Siekiant užtikrinti aiškinimo racionalumą, taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, būtina laikytis tam tikrų taisyklių. Toliau pateiksime V. Mikelėno suformuluotas pagrindines lingvistinio teisės aiškinimo taisykles.

 Kontekstinio aiškinimo taisyklė. Ši kertinė taisyklė numato, kad aiškinant žodžius bei sakinius turi būti atsižvelgiama į jų vartojimo kontekstą, nes būtent jis lemia žodžio ar sakinio prasmę. Kadangi teisės aktuose pasitaiko nemažai tiksliai neapibrėžtų sąvokų, kurių prasmė priklauso nuo subjektyvaus suvokimo (pvz., didelis neatsargumas, stambus mastas, ir kt.), šiai taisyklei teikiama ypač didelė reikšmė.

 Vienodas aiškinimas. Tie patys žodžiai ar posakiai, esantys skirtingose vieno teisės akto dalyse, turėtų būti aiškinami vienodai. Išimtys galimos tais atvejais, kai skirtingas aiškinimas reikalingas dėl rimtų priežasčių, pateikiant svarius argumentus, arba jei pačiame teisės akte nurodyta, kad tam tikras žodis vartojamas kita reikšme. Ši taisyklė užtikrina teisės aiškinimo nuoseklumą ir visuotinumą.

 Bendrinės kalbos prasmės pirmumo taisyklė. Pagal šią taisyklę, aiškinamos teisės normos tekste vartojamus bendrinės kalbos žodžius reikia aiškinti taip, kaip jie suprantami bendrinėje kalboje, išskyrus atvejus, kai svarūs argumentai leidžia daryti kitaip.

 Specialiosios kalbos pirmumo taisyklė. Jei aiškinamos normos tekste vartojamos specializuotos kalbos sąvokos, nepaaiškintos teisės akte, jos turi būti aiškinamos pagal specialią jų prasmę ir reikšmę, nusistovėjusią atitinkamoje srityje. Šiuo atveju pasitelkiami tos srities žodynai, enciklopedijos, kiti šaltiniai.

  Expresio unius est exclusion alterius (vieno paminėjimas reiškia kito pašalinimą) taisyklė. Ši taisyklė nurodo, kad tais atvejais, kai aiškinamoje teisės normoje yra pateiktas baigtinis tam tikrų dalykų sąrašas, negalimas aiškinimas, jog teisės aktų leidėjas turėjo omenyje ir kitus dalykus, kurie nepaminėti sąraše.

 Rūšinės priklausomybės taisyklė. Pagal šią taisyklę, kai teisės akte kokiais nors apibendrinamaisiais žodžiais pateikiamas tam tikrų daiktų sąrašas, negalima aiškinti, kad tie patys platesnės prasmės žodžiai apima ir kitos – aukštesnės arba žemesnės – klasės daiktus.

 Pamatinė lingvistinio teisės aiškinimo metodo ypatybė yra tai, kad toks aiškinimas nepakeičia, nepatobulina raidinės aiškinamo įstatymo išraiškos. Teisės aktą aiškinantis asmuo neturi galios perteikti įstatymo savais žodžiais. Tačiau, pasitelkus šį metodą, aiškinamas tekstas yra tikslinamas ir aprašomas pagal bendrinę ar specialiąją jame vartojamų žodžių reikšmę.

 Taikant šį metodą, turi būti įvertintas kiekvienas aiškinamos teisės normos žodis, sakinio konstrukcija, skyrybos ženklai ir t. t. Be to, aiškinant teisės normas lingvistiškai, būtina laikytis ne tik lingvistikos, bet ir logikos taisyklių – labai svarbu atsižvelgti į tekste vartojamų žodžių loginę prasmę. Pavyzdžiui, tokie žodžiai, kaip „draudžiama“, „privalo“, „neturi teisės“ ir pan., teisės normos tekste paprastai reiškia, kad norma yra imperatyvi, t. y. griežtai formuluojanti paliepimą ir neleidžianti jo suprasti dviprasmiškai. Žodžiai „gali būti“, „sutarties numatytais atvejais“ ir pan., priešingai, paprastai nurodo, kad tokia norma yra dispozityvi arba paliekanti teisinių santykių dalyviams teisę tam tikrose ribose elgtis savarankiškai.

Lingvistinio metodo taikymo apribojimai

 Tam tikrų problemų taikant lingvistinį aiškinimą kyla dėl tekste vartojamų žodžių neapibrėžtumo, daugiaprasmiškumo, dėl to paties žodžio vartojimo skirtinguose kontekstuose ir pan. Šie iš pačios kalbos prigimties kylantys dalykai neretai apsunkina iš pirmo žvilgsnio paprastų pirmiau išvardytų taisyklių taikymą. Pavyzdžiui, ne visada paprasta nustatyti, ar tam tikras žodis pavartotas bendrinėje kalboje įprasta, teisine ar dar kita specialiąja reikšme. Skirtingi atsakymai į šį klausimą gali lemti radikaliai skirtingus tos pačios teisinės normos aiškinimo rezultatus.

 Net jungtukai „ar“, „arba“ aiškinamame teisės normų tekste gali sukelti sunkumų, nes žodis „arba“ formaliosios logikos požiūriu gali reikšti tiek ekskliuziją (kai iš kelių galimybių ar sąlygų gali būti įgyvendinta tik viena), tiek disjunkciją (kai galima įgyvendinti ir vieną, ir kitą alternatyvą atskirai arba abi kartu, neatsižvelgiant į tai, ar viena kuri iš jų jau yra įgyvendinta). 

 Lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas leidžia užtikrinti formalių teisės reikalavimų paisymą ir atitinkamo teisinio turinio vienodą supratimą. Todėl nenuostabu, kad tai yra dominuojantis metodas, kurio pagrįstumą ir svarbą būtų sunku paneigti. Vis dėlto šis teisės aiškinimo būdas ne visada yra lengvai pritaikomas ir gali padėti atskleisti tikrąją teisinių normų prasmę. Tad, kaip ne viename iš savo nutarimų pabrėžė ir Konstitucinis Teismas, lingvistinis aiškinimas nėra vienintelis ir visais atvejais tinkamas metodas – tiek Konstitucija, tiek visi žemesnės galios teisės aktai negali būti aiškinami vien pažodžiui, būtina pasitelkti įvairius teisės aiškinimo metodus.

Šaltiniai:
Valentinas Mikelėnas, Dalia Mikelėnienė, „Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai“. Vilnius: „Justitia“, 1999.
„Konstitucinis Teismas apie lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymą“. http://jurisprudencija.wordpress.com/2011/04/03/konstitucinis-teismas-apie-lingvistinio-teises-aiskinimo-metodo-taikyma/

Publikuota: JURISTAS, 2013/7-8