Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė D. Baumilienė
Juridinė kalba – administracinio stiliaus postilis. Galima skirti tokias juridinės kalbos sritis: įstatymų kalba, administravimo kalba, politikos kalba, teismo proceso kalba, nereglamentuojamos sritys. Šiame straipsnyje bus aptariama teismo proceso kalba ir jos ypatybės.
Kalbant oficialioje aplinkoje tiesiog privaloma jausti atsakomybę už kiekvieną ištartą žodį, ypač jeigu kalbą sako teisinės srities atstovai – advokatas, prokuroras ar teisėjas. Šių asmenų kalbos priskiriamos prie formaliųjų kalbų. Atsakomybės prisiėmimas yra svarbiausias formaliosios kalbos reikalavimas. Nors teismo procese dalyvauja daug veikėjų, pati ryškiausia, labiausiai reglamentuota ir ištyrinėta yra kaltinimo ir gynybos kalba. Tiek gynėjas, tiek kaltintojas siekia paveikti teisėją: kaltintojas – įrodyti, gynėjas – įtikinti. Jie naudoja tą patį vertinamąjį kalbos pobūdį, kurį atskleidžia dorovinis-teisinis pagrindas, psichologinė charakteristika, motyvų paieška. Teismo procese jie varžosi, lenktyniauja, siekdami kuo labiau paveikti teisėjus pasitelkdami kaip įmanoma stipresnę ir įtikinamesnę kalbą.
Prokuroro padėtis teismo posėdžio metu lengvesnė, nes jis yra kaltintojas, atstovaujantis valstybės įstatymams, vertinantis faktus, tardymo išvadas ir kt. Jo kalba baigiama rekomendacija, siūlymu, reikalavimu vienokios ar kitokios bausmės arba išteisinimo. Advokatas, atstovaudamas klientui, visame bylos procese ieško, kas galėtų sukelti teisėjų palankumą. Jis atskiria esminius dalykus nuo neesminių. Advokatas prieš teismo procesą privalo kuo daugiau žinoti apie bylą, apie kaltinamąjį ir būti pasirengęs teismo metu keisti išankstinį nusistatymą.
Rengdamasis kaltinti ar ginti teismo kalbėtojas turi išsiaiškinti: kas atsitiko ir kodėl atsitiko; ką reikia įrodyti teismo posėdžio dalyviams; kuo galima paveikti jų nutarimą.
Teismo proceso kalbai keliami reikalavimai
1) Kalbėjimo būdo kontroliavimas. Kalbėtojas turi nuolat kontroliuoti, kaip ir ką sako, įvertindamas kiekvieną žodį. Žodinės kalbos pagrindinis skirtumas nuo rašytinės ir yra tas, kad to, ką pasakei, jau nebeatstatysi. Tai ypač svarbu teismo kalbose, nes kiekvienas jų žodis bus analizuojamas. Taigi formaliosios kalbos sakytojas visada be išlygų moraliai atsako už kiekvieną garsiai ištartą žodį. Prokuroro ir kaltintojo kalba turi būti ne tik objektyvi, bet ir korektiška. Prokurorui nevalia tuščiažodžiauti. Kiekvienas jo žodis turi būti tikslus, vienareikšmis. Jo kalba adresuojama ne tik teismui, bet ir visuomenei. Pagrindiniai teismo dalyvių požymiai: dalykiškumas, logiškumas, teiginių tikslumas, aiškumas, glaustumas, objektyvumas, informatyvumas, polemiškumas, įtikinamumas.
2) Kalbos, kuri bus sakoma teisme, teksto parengimas. Tokios kalbos tekstą būtina rengti. Kalbėtojas turėtų iš anksto domėtis, ruoštis ir surinkti svarbius faktus, kurie padėtų atskleisti pasirinktą temą. Tada reikėtų pasirašyti konkretų, logišką ir aiškų, kiek įmanoma išsamesnį, kalbos planą ir jį keletą kartų garsiai perskaityti. Idealiausias variantas – pasirašyti visą kalbą ir ją parengti stilistiškai. Tik iš anksto pasirašius kalbą, kuri bus naudojama teisme, arba bent parengus išsamų kalbėjimo planą, galima aiškiai, konkrečiai ir dalykiškai pristatyti ir atskleisti temą. Savo amatą išmanantys žmonės, pradedant Ciceronu, visais laikais teigė, kad kalba, kuri bus sakoma teisme, turi būti nuo pradžios iki galo parašyta. Be to, iš anksto parengęs kalbą, teismo dalyvis daug labiau savimi pasitiki.
3) Improvizacijos vengimas. Improvizacijos reikia vengti dėl to, kad galima praleisti tai, kas svarbiausia. Netiksliai samprotaudamas, teismo kalbėtojas gali net pasitarnauti gerai pasirengusiam savo priešininkui.
4) Kalbėjimo raiškumas. Vienų reikalavimų reikia laikytis rašant tekstą, visai kitų – sakant kalbą. Netgi pasirašytos kalbos tinkamai nepasakysime, jei nesusikirčiuosime kai kurių žodžių ir nepasižymėsime loginių pauzių. Gerai neišsinagrinėję savo teksto, negalėsime jo gerai intonuoti ir kalbėdami vizualiai bendrauti su auditorija. Kalbėtojas turi mokėti naudotis visomis savo balso išgalėmis. Nuobodi kalba nėra įtaigi, ji neveikia, vadinasi, nepasiekia tikslo. Labiausiai vargina monotoniškas kalbėjimas, o svarbiausia – jis neveiksmingas. Tai, kas spausdintame tekste pažymėta skirtingais šriftais (kursyvu, petitu, kabutėmis), sakomame tekste turi būti išskiriama balsu.
Teismo kalbos taisyklingumas
Kai teismo kalbėtojas, manydamas, kad kalba bendrine kalba, iš tikrųjų tiek tarties, tiek kirčiavimo, tiek gramatikos požiūriu kalba beveik žargoniškai, jis klausytojams nepadaro to įspūdžio, kurio tikisi.
Ausį rėžia ypač dažnai vartojamas žodis pasisakyti reikšme „kalbėti“: leisti pasisakyti; paprašysiu pasisakyti; aš ne pasisakyti noriu, bet… (geriau – ne kalbėti); aš pasisakysiu apie (geriau – aš kalbėsiu apie?); kas nori pasisakyti? (geriau – kas nori kalbėti?); prokuroras nepasisako dėl bausmės skyrimo; parengtinio tardymo metu reikia pasisakyti. Susidaro įspūdis, kad kai kur teismo kalboje žodis pasisakyti yra tapęs savotiška hipernorma: įstatyme nepasisakyta (=nepasakyta); teisės aktas, kuriame pasisakoma (=teigiama, skelbiama).
Teismo kalbėtojai turėtų įsidėmėti bent kelių dažniausiai savo kalbose vartojamų žodžių kirčiavimą. Pastoviai kirčiuojami žodžiai klausimas ir medžiaga: gal turite klausimų? (ne klausimų); tokiais klausimais (ne klausimais); trūksta medžiagos (ne medžiagos); susipažinti su medžiaga (ne medžiaga). Žodžiai dokumentas, procesas ir nusikaltimas turi tris galūninio kirčiavimo linksnius: su dokumentu (kaip su lietuviu), su procesu, su nusikaltimu, kame – dokumente, procese, nusikaltime ir ką – dokumentus, procesus, nusikaltimus. Visų kitų linksnių kirtis yra pastovus: suklastotas dokumentas (ne dokumentas), teisiniai dokumentai, nėra dokumentų, už dokumentų neišsaugojimą.
Teismo kalbėtojų kalbos tikslai
Advokato, prokuroro ir teisėjo kalbos tikslai teisme yra skirtingi. Todėl ir jų kalbų leksika, sakinių sandara ir ilgis, kalbėjimo greitis, intonacijos įvairovė, pauzių dažnis ir trukmė turi būti skirtingi.
Advokato kalba. Advokato kalbos tikslas yra paveikti klausytojų jausmus. Advokatas turi apginti, išteisinti žmogų. Nusikaltėlio biografijoje paprastai būna daugiau neigiamų savybių nei kitų žmonių biografijose. Advokato užduotis išties sudėtinga – tas blogąsias savybes kitų akyse sumažinti iki niekuo nenusikaltusio asmens savybių lygio. Išties talentingas ir profesionalus advokatas sugeba taip įtikinti klausytojus, kad šie ima gailėti nusikaltėlio ir manyti jį esant aplinkybių auka. Tuomet advokato tikslas yra pasiektas. To tikslo pasiekimo pagrindinė priemonė – kalba.
Advokatas, siekdamas pirmiau minėto savo tikslo, naudoja visas įmanomas kalbos priemones: kalbėjimo greitį ir balso aukštį, kalbos melodiką (ypač ritmą), pauzes ir intonaciją. Jeigu intonacijos skalę įsivaizduosime nuo 0 iki 100, tai advokato balsas dažniausiai bus pakilęs per 50, o kartais sieks net beveik 100.
Advokatas siekia įtikinti, paveikdamas jausmus ir vaizduotę. Jis, norėdamas apginti, viešumon kelia visas abejones, griaunančias kaltinimą. Tam jis pasitelkia klausiamųjų sakinių intonaciją, pasikartojančių frazių ritmą ir tam tikrą kalbėjimo greitį. Jo leksika yra vertinanti ir emocionali: nelaimingas, vargšelis, pavargęs, išalkęs, vienišas, visų paliktas. Geras advokatas moka kalbėti vaizdais ir naudotis pauze, kuri turi trukti tiek, kad klausytojai spėtų perprasti mintį. Jis paveikia klausytojų jausmus ir vaizduotę, ir šie ima tikėti tuo, ką girdi.
Advokato leksikos emocionalumas. Advokato žodynas yra vertinantis ir emocionalus, jis naudoja tokius žodžius, kaip: Niekšiškiausias melas, žiauri žmogžudystė, niekingas, itin žiaurus kerštas, absurdiški kaltinimai, šėtoniškas gundymas, dvasingi mokytojai, senukas, žmogelis, pikti žmonės).
Vaizdo kūrimas. Vaizdui kurti advokatai savo kalbose vartoja asociatyvius palyginimus: Į ledkalnį irgi galima žiūrėti iš visų pusių ir matyti tik iš vandens iškilusią jo dalį ir visiškai nesusimąstyti, kad po vandeniu slepiasi kelis kartus daugiau, negu matoma vandens paviršiuje; byla gali subliūkšti kaip pradurtas balionas; priežodžiai ir patarlės: melo kojos trumpos; melas duris atidaro, bet akis uždaro; tiesos (=ylos) maiše nepaslėpsi; atskirti pelus nuo grūdų.
Netikrumo įspūdžiui kurti vartojamos būtojo kartinio laiko dalyvinės formos: kad buvo susitikę, kad liepę; Neva… ; Girdėjome, lyg… ; taip pat ironija: Deja, nė vienas…negalėjo persiplėšti krūtinės ir parodyti širdies liudydamas tiesą.
Jausmams sukelti ir įkaitinti kartojami periodai: klausiamieji sakiniai, šaukiamieji tikslinamieji intarpai, po kurių vėl klausiama, ironizuojama, žodžiai vartojami perkeltine prasme, menkinamos prasmės priesaga – el-. Kartojamos Ir…., ir…. , konstrukcijos, priešpastatymai Nors…., tačiau…. , apibendrinimai Taigi ….Taigi, kaip matome, … Mums čia buvo pasekta pasaka ir nieko daugiau.
Visa tai sukuria atitinkamą kalbos ritmą ir kelia emocinę įtampą: Argi neturėjo… Argi nebuvo aišku… Ar galėjo… žmogelis? Ar galėjo Jonas Jonaitis nepajusti traškant braškant to žmogelio šonkaulius? Ar gali žmogelis… (…….!) ….?.
Advokato kalbėjimo tempas. Balsas ir kalbėjimo maniera nemaža dalimi lemia bendravimo su auditorija sėkmę. Per greitai kalbančio sunku klausytis, nepaliekama laiko suvokti ir įsivaizduoti to, apie ką kalbama. Kalbėtojo nerimas erzina, o neaiški tartis piktina. Greitakalbė nemaloni klausytojų protui ir ausiai, todėl advokatai teismo metu to vengia. Advokato kalboje kalbėjimo dažnį reikia nuolat keisti, todėl patartina naudotis visomis įspūdį ir vaizdą kuriančiomis priemonėmis, bet pačiam kalbėtojui viduje išlikti ramiam, be jokios įtampos. Kalba yra žmogaus įrankis, kuris sąmoningai ar nesąmoningai padeda siekti savo tikslo. Advokato kalbą galima apibūdinti pasinaudojant patarle: ne jėga kovoti reikia, bet mokėjimu. Jei žmogus neturi greitos reakcijos, įgimtos improvizacinės iškalbos, jis neturėtų rinktis teisininko, ypač advokato ar prokuroro darbo.
ŠALTINIAI
Irena Elžbieta Čekmonienė. Viešosios teismo kalbos ypatumai
Antanas Smetona. Teisininkų kalba
Plačiau > Atsisiųsti PDF
Publikuota: JURISTAS, 2012/6
