Autorius: Ars Libri redaktoriai

Žodis yra galingas ginklas. Jis gali stipriai įskaudinti, gali įkvėpti, taip pat gali sukelti ir karus.

Vertimų biuro „Ars libri“ darbuotojai žino, kad įvairūs terminai turi istoriją ir kontekstą, dėl prieš vartojant vieną ar kitą terminą reikia pasidomėti, ar juo niekas nebus užgaunamas.

Pats paprasčiausias pavyzdys, kada reikia žinoti, kokiam žodžiui yra laikas ir vieta, tai – kreipimasis į žmogų „tu“ arba „jūs“. Abiejų kreipimųsi negalima vartoti absoliučiai bet kada. Visgi kalba turi daug daugiau tokių subtilybių. Taip pat nėra tų pačių taisyklių skirtingoms kalboms, o ir žodžių „svoris“ kalboje yra kintantis. Šiame straipsnyje apžvelgiama, kaip pašalinami tam tikri, įžeisti galintys, žodžiai ar pasisakymai. Gilinamasi, ar jie visada buvo įžeidūs, ar jų vartojimas ėjo lygiagrečiai lietuvių ir anglų kalbomis, ar kurioje nors iš kalbų tam tikras pasakymas yra galimas, o kitoje nepriimtinas.

Vertėjai pastebi, kad vienas iš atvejų, kai reikia keisti tam tikrus žodžius jų sinonimais, yra tas, kai anksčiau vartotas žodis gali ką nors įžeisti, nes jo reikšmė yra netiksli. Kartais netikslios reikšmės žodžių vartoseną labai sunku išgyvendinti. Tam, kad tai būtų pasiekta, žmonės turi būti šviečiami. Dar 1995 m. Tv3 (tuometinės TELE-3) žinių reportaže buvo reportažas apie neįgaliuosius. Viso reportažo metu buvo vartojamas žodis „invalidai“. Šiandien maža tikimybė, kad šį žodį išgirsite per žinias. Įdomu tai, kad pagal Valstybinę Lietuvių Kalbos Komisiją, tiek „invalidas“, tiek „neįgalusis“ yra lygiaverčiai, ir nė vienam nėra priskiriama menkinamoji reikšmė.

Visgi, viena yra taisyklės, o kita – kalbos realybė. Nemažai neįgaliųjų kratosi pirmojo termino. Priežasčių tam yra įvairių. Viena, tai, kad žodis panašus į anglišką žodį „invalid“, kurio viena iš reikšmių yra „negaliojantis“. Taip pat šį žodį išvertus iš lotynų kalbos tai skamba kaip „bejėgis“ ir „liguistas“. Neįgalieji susiduria su įvairiais sunkumais vien dėl to, kad neretai būna nurašomi kaip visiški bejėgiai, negalintys dirbti jokio darbo, o terminas pabrėžiantis bejėgiškumą, ligą, kokybiško gyvenimo pabaigą irgi nepadeda. Tuo tarpu anglų kalboje neįgaliajam apibūdinti yra vartojami trys terminai „invalid“, „handicapped“ ir „disabled“. Nė vienas per kalbos raidą nebuvo laikomas įžeidžiančiu. Vis dėlto, dabar visi trys yra ne itin dažnai vartojami, o „handicapped“ ir „disabled“ yra keičiami sušvelnintais variantais „with handicapping conditions“ ar „people with disabilities“. Analogiškai ir lietuvių kalboje aptinkamas terminas „žmonės su negalia“.

Problemų gali kilti įvardijant tam tikros šalies žmones. Pavyzdžiui, lietuviai yra įpratę Jungtinę Karalystę vadinti Anglija, o jos piliečius – anglais. Taip gali būti užmirštama, kad Anglija nėra šalis, o tik vienas iš keturių šalies regionų. Nepagarbu anglu vadinti škotą, Velso ar Šiaurės Airijos gyventoją. Analogiškai visi Nyderlandų gyventojai nėra olandai, o Rusijoje gyvena ne vien rusai. Taip pat Jungtinė Karalystė nėra Didžiosios Britanijos ekvivalentas, nes į jos sudėtį įeina ir Šiaurės Airija. Kalbant sava kalba ne visai formaliame kontekste šie netikslumai toleruotini, tačiau oficialiuose pranešimuose ar kalbant anglų kalba, kalbėti tiksliai privaloma ne tik tam, kad niekas nebūtų užgautas, bet ir tam, kad nebūtų skleidžiama klaidinga informacija.

Analogiškų pavyzdžių yra ir anglų kalbos tekstuose, kai Lietuva įvardijama kaip „former Soviet state“. Tai, kas anglakalbiams yra faktas, mums yra skaudi patirtis ir esame linkę vengti save vadinti buvusia Sovietų Sąjungos valstybe, nes toks pasakymas praleidžia faktą, kad nenorėjome būti okupuoti.

Pastaruosius kelis metus kalbama apie tai, kad čigonus reikia vadinti romais, tačiau vienintelis tokio teiginio pagrindimas yra tik tai, kad jie patys save taip vadina. VLKK nurodo, kad tiek čigonas, tiek romas yra teiktini terminai, o lietuvių kalboje ne viena tauta vadinama kitaip, nei ji pati save vadina, pavyzdžiui lenkai, vokiečiai ir t.t.

Atvykstant imigrantams ar daugėjant ateistams, vis dažniau permąstoma ar reikėtų viešai vartoti tam tikras frazes, susijusias su religija. Pavyzdžiui, JAV pastaruoju metu atsiranda skatinimų palinkėjimą „Merry Christmas“ keisti į „Happy Holidays“. Idėja, iš pirmo žvilgsnio atrodanti nebloga, sukėlė daug triukšmo. Būtų galima diskutuoti ar pakeisdami religinius palinkėjimus neutraliais neskriaudžiame patys savęs. Juk staiga atsiduriame tokioje situacijoje, kai negalime jaustis laisvai savo šalyje. Lietuvoje šios problemos arba nėra, arba ji yra tokia nedidelė, kad tiesiog lieka nepastebima. O kaip bus vėliau?

Laikai keičiasi ir pavadinimai ar apibūdinimai, kam nors tikę anksčiau, jau nėra patys tinkamiausi. Kartais politkorektiškumas perduodamas iš vienos kalbos į kitą kalbą, kartais tam tikros kalbos yra unikalios dėl kai kurių įvardijimų. Pavyzdžiui, anglų kalboje vyksta perėjimas nuo termino „childless“ prie „childfree“, kad būtų atsikratyta neigiamų konotacijų, tuo tarpų lietuvių kalboje šis terminas neturi neigiamos konotacijos, todėl ir nėra pakaitalo.

Kai kurie politkorektiški pataisymai nėra pagrįsti kalbos taisyklėmis ar žodynu, tuomet termino pasirinkimas paliekamas vartotojo sąžinei. Vertimų biuras „Ars libri“ linki, kad prieš kreipdamiesi į ką nors ar apie ką nors kalbėdami, pasidomėtumėme tuo žmogumi ar grupe ir taip išvengtume galimų nemalonumų kalbėdami bet kokia kalba.

www.delfi.lt

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Įsibėgėjant aukštojo mokslo reformai, aplink save girdžiu daugiau emocijų, nei diskusijų. Mane pasiekia nerimas dėl ateities, baimė dėl pokyčių, dėl mažinamo darbo vietų skaičiaus, nusivylimas mažiau motyvuotu ir gabiu jaunimu ir apskritai tuo, kad jo mažiau. Vis girdžiu tą „blogiau, mažiau, sunkiau“ ir vis galvoju, kodėl mes taip bijome paleisti tai, kas praeina, ir atsiverti tam, kas ateina.

Kodėl matome, kas griaunama, bet nematome, kas kuriama, kodėl emocijų nepaverčiame konstruktyviomis diskusijomis, jei nuo to geriau ir mums, ir aplinkiniams, ir sistemai? Pokyčiai neišvengiami, visas pasaulis keičiasi taip greitai, kad, regis, nieko nelikę stabilaus išorėje, o vieninteliai stabilūs dalykai tie, kuriuos turim viduje – mūsų patirtis, kompetencija, vertybės, vidinė pusiausvyra, ramybė. Jei jie yra, juk galima ir besikeičiančiame pasaulyje su vidine pusiausvyra atkurti išorinę, o jei jų nėra, tai tos emocijos ir baimės, o ne valdžia, ir yra ta griaunamoji bet kokios sistemos jėga. Na, bet valdžia, kaip visuomet, reformas pradeda nuo sienų, pastatų ir etatų. O man vis norisi daugiau diskusijų ir nuomonių apie turinį, metodikų reformą. Taigi gal mano kiek kontroversiška nuomonė ir egzotiškos idėjos įpūs norą ginčytis ir taip paskatins diskusijas, dėl to tirštinsiu ir tamsinsiu spalvas, norėdama parodyti sistemos, bet ne jose dirbančių žmonių, ydas, nes labiausiai mano gerbiama profesija yra pedagogo, kartu su mediku, nes vienas gelbėja kūnus, kitas gi ugdo sielas, bet tam, kad jis tą galėtų daryti, sistema turi padėti, o ne slopinti!

Prie savo nuomonės apie esamą švietimo sistemą priartėjau iš praktinės pusės. Darbdavė esu 18 metų ir pasirinkusi jaunus žmones be patirties, tik su reikiamu išsilavinimu, į juos investuodavau mažiausiai pusę savo darbo laiko ir kone visą energiją vidutiniškai porą metų, tada dėsningai jie išeidavo ir įsidarbindavo Seime, Briuselyje, užsienio kapitalo struktūrose ar pradėdavo savo savarankišką veiklą. Tačiau suteiktos žinios ir įgūdžiai – pusė darbo, regis, jaunam žmogui jo pirma darbo vieta – tai vieta, kur jis pirmą kartą prisiima atsakomybę už savo gyvenimą ir pradeda gyventi iš savo uždarbio, tad tokias savybes kaip atsakomybė, prioritetų susidėliojimas, laiko valdymas, orientacija į rezultatą, kokybės siekimas, suvokimas, kad tavo veiksmai sukelia pasekmes, už kurias reikia atsakyti, kaip ir už viską gyvenime, tekdavo ugdyti ir man, kaip darbdavei, nes tokių žinių ir įgūdžių spragos tiesiogiai paveikdavo veiklos rezultatą. Vis rodėsi, kad ir taip sunki situacija tik blogėjo: anksčiau užtekdavo vieno darbo skelbimo ir galima buvo rinktis gabiausius iš gabiausių, o vėliau iš kelių pakartotinių skelbimų nerasdavau nė vieno, tenkinančio minimaliuosius kriterijus, o kitoje, darbuotoju, pusėje vis pasigirsdavo priekaištų, kad neaišku, ko tiems darbdaviams reikia, kai jie sako „be patirties nepriimam“. Ir aš juos suprantu. O tai kur gi tą patirtį įgyti? Na, nesiseka tik baigus užsikabinti rinkoje, todėl tenka sutikti ne su norimu, o su siūlomu darbu ir atlyginimu, taigi iš pradžių gauna labai mažai, dirba labai daug, stengiasi dirbti kuo greičiau ir kuo daugiau padaryti, todėl nelieka nei laiko, nei jėgų, nei malonumo gilintis, motyvacijos stengtis ir tobulėti. Taip per pirmuosius metus susiformuoja darbo įpročiai, kurie, kaip antras prigimimas, labai sunkiai pakeičiami, nusvyra rankos ir stumiamos dienos „nuo algos iki algos“ darbe, kuris, regis, atgraso nuo pasirinktos profesijos ir ambicijų ko nors siekti joje, nors nesupranta kodėl – ir universitetas baigtas, kursas įsisavintas, ir diplomas rankose, ir pažymiai geri, taigi jis stropiai įvykdė viską, ko iš jo reikalavo sistema. Taigi valdiška ugdymo sistema važiuoja, regis, sklandžiai nuo pradinio ugdymo įstaigos, viduriniojo mokslo iki aukštojo, kol kažkodėl niekaip neišlaiko baigiamojo egzamino realybe, t. y. darbo rinka. Todėl dabar grįžkime po etapą atgal nuo rinkos iki aukštojo mokslo. Kadangi tekdavo persikvalifikuoti į pedagogę, ilgainiui kilo apmaudas, na, nesu aš mokymo įstaiga, mano energija ir laikas vietoje to, kad eitų verslui plėtoti, eina pedagoginiam darbui, pasirengusi suteikti specifinius įgūdžius, bet ne fundamentaliuosius, tad kilo mintis tada optimizuoti procesą, grįžti į universitetą ir ten užpildyti tą spragą tarp akademinio ir profesinio pasirengimo, išdėstant iš praktinės pusės, ko reikia darbdaviams ir darbo rinkai jau visam kursui vienu metu. O ten net keli dėstytojai iš tų, su kuriais bendravau, atsakydami į pirmiau suminėtus nusiskundimus dėl nepakankamo pasirengimo, man antrindavo, kad kiekvienais metais studentų mažėja, tad natūraliai ateina vis daugiau prastesnių (mažiau stoja, didesnė tikimybė įstoti prastesniems, nes taip madinga), kurie nežino elementarių dalykų, apie kuriuos kalbama jau mokykloje… todėl nėra motyvacijos, gebėjimo sutelkti dėmesį, na, negali jie paruošti, nes nėra iš ko ruošti. „O va anksčiau kaip būdavo…“ Ir jau toliau variacijos girdėtos istorijos, kur žolė žalesnė. Ir kartą tie žodžiai mano galvoje suveikė kaip trumpas sujungimas – taigi kai kurie iš jų ir gyvena dar tame „anksčiau“! O ką jiems belieka daryti, ne kiekvienam pavyksta išlikti vienišu kariu lauke, jei visa sistema su visais jos kūrėjais toje praeityje užstrigusi? Juk visos mokymo metodikos, mokymo priemonės, vadovėliai kito labai menkai, pokyčiai ne koncepciniai, o kosmetiniai, iš esmės studentai mokosi taip pat, kaip ir aš daugiau nei prieš 20 metų. Bet mano gyvenimas po studijų nesiskyrė nuo studijų: jokių kompiuterių ir išmaniųjų mobiliųjų įrenginių laisvalaikiu – jokios virtualios erdvės po pamokų ir studijų ir kitokio bendravimo su pasauliu būdo. O dabar juk socialinis gyvenimas, laisvalaikis vyksta virtualioje erdvėje, visi informaciją priima, ja keičiasi ir sau reikalingas ir įdomias žinias gauna, įgūdžius įgyja programėlėmis ir tinkluose. Gebėjimas naudotis programomis susiformuoja anksčiau nei gebėjimas skaityti. O tai keičia gebėjimą priimti skaitomą informaciją ir menkesnį visos informacijos, kuri pateikiama ne įprastoje jam aplinkoje, toleravimą. Taigi pasaulis už tų storų istorinių Alma Matter sienų pasikeitė, įgūdžiai pasikeitė, informacijos priėmimas pasikeitė, jis nuėjo nuo tos akademikų nutiestos prieš n metų autostrados ir mina kasdien naujus takus kūrybiškumu ir inovacijomis, o akademinis paruošimas toliau lekia tais bėgiais į praeitį, o ne ateitį, kaip tame R.Bredberio romane apie kelią, kuriuo važiuojant kuo toliau, tuo labiau į praeitį nuvažiuoji. Taigi esu įsitikinusi, kad reikia ne pastatus keisti, o mokymo metodiką. Skaitmenizuoti turimą medžiagą, ją maksimaliai kiek įmanoma perkeliant į virtualią erdvę, o žinių įsisavinimą ir įgūdžių lavinimą – į išmaniąsias programėles, kad ji būtų kuo artimesnė esamai už mokslo sienų. Dabartinių studentų karta neturi mūsų kartos įgūdžių, ji neskaito ilgų tekstų, nes nesugeba ilgai išlaikyti sutelkto dėmesio. Galima juos laužyti, galima bartis, galima bausti, galima virkauti, o galima tą faktą priimti, kad taip yra, nes šis reiškinys įgijo masinį mastą. Todėl galima tekstą skaidyti, galima didinti vaizdinės medžiagos kiekį, galima pasitelkti testus ar interaktyviąsias priemones siekiant perteikti medžiagą. Ir kažkodėl esu tikra, kad netikėtai ir vėl jaunimas taps motyvuotas, smalsus, gabus ir gebantis sutelkti dėmesį, nes su juo bus kalbama jo aplinkoje, jo kalba.

Taigi žengiant žingsnį atgal nuo rinkos iki aukštojo mokslo sistemos, galima pasiimti kartu ir pritaikyti rinkoje veikiančias darbuotojo parengimo metodikas, nes darbo rinka negali sau leisti neefektyvių, pasenusių priemonių, nes ji negeneruos rezultato. Ji – kaip banglentininkas, kad banga jo nenuverstų nuo lentos ar nepaskandintų, turi mokėt visad išsilaikyti paviršiuje ant bangos. Kai tuo metu fundamentaliosios akademinės žinios – kaip to vandens gelmė, kur neužpučia vėjai, nėra srovių ir bangavimo, tad teoretikai nelabai gal ir žino, kas vyksta paviršiuje, kur mes, praktikai, turim nuolat gaudyti vėją, ieškoti efektyvių, veikiančių parengimo būdų, todėl esu tikra, kad mokymosi proceso baigiamuoju etapu, konkretiems profesiniams įgūdžiams suformuoti tinka versle jau savo vietą randančios e. mokymų programos, nes anksčiau taip pat buvo įprasta formulė, kad atėjus į naują darbą darbuotojas gauna visą šūsnį darbo aprašų, instrukcijų, visi dirbo pagal formulę, kad parengti reikia dvejų metų, kol jis pradeda įmonei nešti vertę. Dabar gi visas standartinis darbuotojo darbo įmonėje vidurkis teliko dveji metai, darbdaviai man pritars, niekas nebeskaito tų aprašų ir pareiginių instrukcijų, pernelyg didele prabanga tapo įvedinėti žmogų dvejus metus, tam gali sau leisti nebent du mėnesius, o tą pačią kokybę ir leidžia pasiekti mokymosi perkėlimas į e. mokymo erdvę, nes jei verslas to nepadaro, ženkliai augančios sąnaudos ir staigiai krentantis efektyvumas jį gramzdina. Toliau grįžtam grandine mokykla-universitetas-sistemos-egzaminas-rinka dar vienu etapu anksčiau, į mokyklas. Taigi universitete skėsčioja rankomis, kad ateina prasčiau paruošti mokiniai ir rodo pirštu į mokyklas. Šiemet teko padirbėti ir su mokiniais. O tuo tarpu mokinių komentaruose vyraujanti frazė buvo „aš tiek turėjau iniciatyvos, norėjau ir to, ir ano, ir taip, ir kitaip, bet mokytojai mane tramdė, sakė, taip negalima, jei neklausysi, turėsi problemų, mokykis, kas tau užduota, nesvarbu, kad neįdomu“. Ir čia ištiko antras trumpas sujungimas galvoj – juk mokyklose mokiniams vis dar grūda žinias ir faktus, visiems tuos pačius, visiems pagal tą pačią sistemą, pagal puikiai veikiančią unikalių, nepakartojamų asmenybių niveliavimo ir standartizavimo metodiką. Verslas jau atrado, kad tam, kad išlaikytum klientą, nebegali dirbti su jais visais pagal vienodą šabloną, net ir kelis šimtus klientų turint prie kiekvieno reikia individualaus priėjimo, reikia pritaikyti savo produktą, kad ir masinėje gamyboje prie individualių poreikių, tiek produktą, tiek komunikavimą. Taip ir su mokiniais, tam kad jis atsivertų, kad galima būtų sužadinti ir išlaikyti jo dėmesį ir sukurti ryšį ir įgyti pasitikėjimą, būtiną jam ugdyti, reikia jį užkalbinti ir prakalbinti jo aplinkoje (kaip rašiau pirmiau), kalba, kurią jis supranta. Mes lingvistikoje žinome, kad, tarkim, kreipiniai yra lyg vardai ir adresai ant voko, jei kreipinys netikslus, adresato ausys informaciją išfiltruoja kaip jo neliečiančią ir informacija jo nepasiekia. O paskui rinkodaros specialistai laužo galvas, kodėl reklaminės kampanijos neveikia. Taip, kaip su kalba ir su aplinka, ir su vieta, ne veltui ugdomojo vadovavimo formulė – tam kad galėtum vesti, pirma turi sekti, t. y. prisiderinti. Tas pats ne tik su informacijos pateikimo turiniu, bet ir su jos pateikimo kiekiu. Mes ją tiesiog iškaldavom, nes sistema reikalavo ją atkartoti, gal tai ir buvo logiška, kai nebuvo interneto, kai nebuvo wikipedia ir google, tačiau dabar nebereikia turėti sukaupus daug žinių ir gebėti jas atkartoti reikiamoj vietoj. Man kartais eruditas, žongliruojantis galybę skaičių ir faktų, primena sandėlį, kuriame visko labai daug sugrūsta ir tvarkingai uždėti inventorizacijos lapeliai su skaičiais ir kodais, tada prisimenu R. M. Rilkės mintį: keisti jūs žmonės, jūs nuolat klausinėjat pavardžių ir skaičių ir tik jais rūpinatės ir elgiatės taip, lyg tai kažin kas būtų. Žmonės viskam uždeda etiketes. Rožėms irgi, bet joms nei šilta nei šalta nuo to, kaip jos vadinasi, tačiau žmonės kruopščiai mokosi mintinai, pasakoja visiems, kas tik klausia, jie maitina visą gyvenimą jas savo laiku ir energija ir galiausiai susipainioja iki smulkmenų. Pasauliui nuo to nei šilta, nei šalta, kaip ir mums nuo to nei geriau, nei blogiau, ar mes žinom, kada ir kur gimė koks veikėjas, ar be vargo pasižiūrim internete. O egzaminus geriausiai išlaikydavo juk tie, kurie tiksliausiai atkartodavo daugiausiai faktų ir mokytojos perteiktas mintis, o ne parodydavo savo gilų gebėjimą suvokti ir analizuoti reiškinius. Kai visi susiduriame su informacijos, mus pasiekiančios pagal rinkodaros principus (tai yra daugiausia ir arčiausia mūsų nebūtinai kas vertingiausia), pertekliumi, norisi informacijos priėmimo kiekius keisti informacijos priėmimo įgūdžiais, kaip su ja tvarkytis ne reaktyviai, o proaktyviai, pagal poreikius ir prioritetus, kaip gebėti atsirinkti ir kūrybiškai pritaikyti, galiausiai mokytis nuo to tinklo ir atsijungti, nes kūrybiškumui reikalinga ir vidinė tyla, nes kuo pilnesnė galva faktų, tuo mažiau joje vietos kūrybiškumui, intuicijai… Kaip toje kinų patarlėje: „į pilną puodelį jau nieko nebeįpilsi“. Mechaninius (žinių kaupimo ir atkartojimo) dalykus palikim mechanizmams, standartizuotus dalykus programoms, o ne žmones verskim tilpti į standartus, o jei paliekam standartus, tai tebūnie jie skirti kiekvieno mokinio unikalumui atskleisti, o ne niveliuoti. Lygiai taip pat, kaip progresyviose organizacijose darbo su žmogiškaisiais ištekliais sėkmės prielaida tampa ugdomasis vadovavimas, puoselėjant kūrybiškumą, iniciatyvą, gebėjimą iš esamų sistemų pastebėti naują galimybę, kitaip tariant, ne mūsų standartiškumą, o unikalumą, taip ir mokymosi įstaigose gali nuo verslo skirtis sudėtingumo lygiai, bet ne patys principai, nes jie išlaiko išgyvenimo egzaminą. Juk pasiektas rezultatas yra verslo išgyvenimo sąlyga, jei organizacija neras efektyviausių priemonių, jos paprasčiausiai neliks. Daug aplink save matau puikių esamos sistemos sukurtų asmenybių, baigusių mokyklas raudonais diplomais, prestižines specialybes, žongliruojančių galybe faktų, tačiau taip ir neradusių laimės pasaulyje ir ramybės savyje, nepaisant visų pastangų atitikti reikalavimus. Tad pabaigai mano retorinis klausimas: ar mokykla reiškia faktų kalykla, ar harmoningai asmenybei užaugti to pakanka? Pakanka žinių be suvokimo, pakanka proto be išminties? Ar medis, kurio visa gyvybinė energija eis tik vienai šakai auginti, užaugs harmoningas, ar galiausiai sulūš nuo tos vienos šakos svorio? Daug mačiau eruditų, visą savo energiją skyrusių protui ugdyti, tačiau susirgusių visomis proto ligomis: arogancija, snobizmu, sarkazmu, atitolimu nuo mažiau už juos išprususių, taip randasi tada izoliacija, kuriasi salos elito ir runkelių, jų ir mūsų, plinta patyčių kultūra, kur labiau išlavintas protas įdarbinamas labiau rafinuotiems įžeidinėjimams. Išmintis nėra natūrali proto pasekmė, harmoningam medžiui, t . y. darniai asmenybei, darniai visuomenei užaugti vien faktų ir žinių nepakanka. Darnai reikia ir emocinio intelekto, reikia empatijos, reikia išminties, reikia vertybinių orientyrų, galų gale visus skirtumus, vertinimą, priešiškumą tirpdančios atjautos ir atsakomybės vieniems už kitus. Vieniems tą pasiseka gauti šeimose gyvenimo pradžioje, kitiems gyvenimo mokykla tą suvokimą atneša pačiu sunkiausiu būdu ir, deja, ne pradžioje, o po daugelio praradimų ir pamokų, tačiau gyvenimo išminties, darnos su savimi, su visuomene su supančia aplinka dėsnių norisi perteikti ir sistemiškai, apibendrinant norisi mokykloje holistinio požiūrio į asmeny

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Anglų kalba yra itin paplitusi visame pasaulyje. Tai matuojama pagal tai, kiek šalių ją vartoja, teigiama pranešime žiniasklaidai. Yra įvairių kalbos variantų su įvairiomis subtilybėmis. Anglų kalba taip pat vartojama ir Australijoje, Singapūre, Indijoje, Naujojoje Zelandijoje ir dar daugelyje kitų šalių.

Visgi dažniausiai kai iškyla klausimas, kurį anglų kalbos variantą geriau vartoti, pagrindinis pasirinkimas yra tarp britų anglų ir amerikiečių anglų. Ryškių skirtumų šie kalbos variantai neturi, teigia vertimų biuras „Ars libri“ ir pateikia patarimų, kurių, biuro nuomone, derėtų laikytis vartojant anglų britų ir anglų amerikiečių kalbas.

Nuoseklumo laikymasis

Naudinga prieš rašant rašinį, straipsnį ar panašiai, gerai pagalvoti, kurį anglų kalbos variantą norime vartoti, o tuomet svarbu laikytis nuoseklumo. Ši taisyklė galioja ir vertėjams ir redaktoriams. Tekstas parašytas varijuojant abiem kalbos variantams atrodys neprofesionaliai. Viešosioms kalboms galioja ta pati taisyklė. Sakytinė ar rašytinė kalba negali būti britiškos ir amerikietiškos anglų kalbos mišinys. Toks nenuoseklumas ne tik suklaidintų tuos, kuriems anglų kalba nėra gimtoji, bet ir pats kalbėtojas ar rašytojas pasirodytų nemokšiškas tiems, kurie variantų skirtumus žino. Ir jei jau buvo pasirinkta kalbėti britiškąją anglų kalbos versija, tuomet reikia užsitikrinti, kad ir tartis būtų britiška.

Apie nuoseklumą mokoma ir universitete. Visgi ne visiems studentams pavyksta likti nuosekliems kalbos atžvilgiu. Lietuvos universitetuose ir mokyklose mokomas britiškasis anglų kalbos variantas, o vakarų pasaulį, į kurį lygiuojamės ir mes, labiausiai veikia amerikietiška kultūra. Populiariausi filmai ir serialai yra kuriami Holivude. Taip pat ir kompiuteriniai žaidimai dažniausiai būna įgarsinami amerikiečių aktorių, kas daro įtaką tam, kokią leksiką žmonės įsisavina ir kokį tarimą jie perima. Britų tarimą ir leksiką daug lengviau įvaldyti, jei gyvenama pačioje Jungtinėje Karalystėje.

Kuris variantas „geresnis“?

Visuomenėje įsigalėjo nuomonė, kad britai savo variantą laiko geresniu, nes tai yra „taisyklingesnė“ anglų kalba, kuria kalba karalienė. Taip pat dauguma žodžių formų yra senovinės palyginus su amerikiečių anglų kalba. Rašyba sudėtingesnė ir mažiau panaši į tarimą. Galiausiai ir pats tarimas yra sudėtingesnis, dėl ko kalba atrodo turtingesnė ir panašesnė į aukštuomenės kalbą. Visgi amerikiečių anglų kalbos šalininkai turi savų argumentų, kodėl jų kalbos atmaina yra geresnė. Amerikiečių leksikografas Noah Webster manė, kad britiška anglų kalba nėra „gera“ dėl to, kad ji per daug sudėtinga. Dėl šios priežasties jis ir įvedė naujas rašybos taisykles amerikiečių anglų kalbai. Taip pat tuo metu amerikiečiai norėjo sieti save kaip įmanoma mažiau su britais. Keli ryškesni amerikiečių rašybos bruožai yra tie, kad, pavyzdžiui, britų anglų kalboje tai, kas tariama kaip „z“ rašoma, kaip „s“, o amerikiečių kalboje yra tendencija išlaikyti „z“ rašybą. Panašiai yra su „o“ garso rašyba, kuris atitinkamai rašomas „ou“ ir „o“. Taip pat amerikiečių anglų kaboje yra tendencija rečiau rašyti dvigubas raides. Pavyzdžiui, „travelling“ ir „traveling“. Vieniems dėl tokios rašybos amerikiečių anglų atrodo „normalesnė“, kitiems – kalba, kuria kalba tinginiai. Dėl to, galima tvirtinti, kad šis „gerumo“ vertinimas labai subjektyvus ir „geresnio“ varianto nėra.

Ką būtų galima patarti, norint kalbėti ir rašyti britiškai ar amerikietiškai?

Vertimas iš britų anglų į amerikiečių anglų ir atvirkščiai skamba keistai. Tai nėra atskiros kalbos ir jų nebūtų galima vadinti net tarmėmis. Neįmanoma, kad amerikietis nesuprastų, ką kalba britas ir atvirkščiai. Dėl to reikėtų kalbėti apie tai, kokios yra smulkmenos ruošiantis kalbėti ar rašyti kitu variantu, nei įprasta. Pirmas žingsnis būtų išsiaiškinti sinonimus. Yra tam tikros sąvokos, turinčios skirtingus terminus abiejuose kalbų variantuose. Pirmas pateiktas variantas yra britiškas, o antras – amerikietiškas. Pavyzdžiui, „sausainiai“ – „biscuits“ ir „cookies“, liftas – „lift“ ir „elevator“, butas – „flat“ ir „apartment“, sunkvežimis – „lorry“ ir „truck“. Taip pat verta panagrinėti ir gramatiką, kurioje irgi yra subtilių skirtumų. Pavyzdžiui, neturiu – „I haven’t got” ir „I don’t have, in hospital” ir „in the hospital, Jenny feels ill”. „She’s eaten too much” ir „Jenny feels ill”. „She ate too much, at the weekend“ ir „on the weekend“. Dar vienas skirtumas yra tas, kad amerikiečių anglų rašyba yra paprastesnė už britų ir dažniau būna panašesnė į rašybą, pavyzdžiui, atsiprašyti – „apologise“ ir „apologize“, spalva – „colour“ ir „color“, viduriavimas – „diarrhoea“ ir „diarrhea“, centras – „centre“ ir „center“, leukemija – „leukaemia“ ir „leukemia“, estrogenas – „oestrogen“ ir „estrogen“. Jokiu būdu kalbant britišku variantu nereikėtų sakyti „wanna“, „gonna“ ir panašiai. Šie žodžiai yra ypač neformalūs ir sulauktų itin didelio britų pasmerkimo. Svarbiausia, jei yra ruošiamasi kalbėti viešai, ištreniruoti tarimą. Patartina klausyti kuo daugiau garso medžiagos, ypač jei ruošiamasi kalbėti britiškai. Tam puikiai tinka internete randama radijo stotis „BBC Radio 4“. Atitinkamai norint geriau pramokti amerikietišką tarimą, patartina klausyti „CNN“. Įvairiuose internetiniuose žodynuose taip pat galima rasti įrašytų palyginimų, kaip reikia tarti britiškai ir kaip reikia tarti amerikietiškai. Gali būti sunku pripratus prie vieno varianto, bet stengimasis išlaikyti vieną variantą yra sveikintinas, nes taip yra parodoma pagarba vienai ar kitai kultūrai ir tai tiesiog reiškia gerą kalbėtojo toną.

Kada ir kur vartoti kokį variantą?

Viskas priklauso nuo konteksto. Ar jūsų skaitytojai ar klausytojai yra britai ar amerikiečiai? Jei jie yra ne iš anglakalbių šalių, dėl varianto susitariama. Viena atmaina nėra geresnė už kitą ir atvirkščiai. Negalima rašyti angliškai nenusistačius, kuriuo variantu bus rašoma. Geras vertėjas visada pasiklaus, kokios anglų kalbos pageidauja užsakovas, o ne vers taip, kaip jam atrodo geriausia. Vertėjai nekuria naujo turinio, tačiau kuria naują formą, todėl jie turi teksto kūrimo principus išmanyti taip pat gerai, kaip ir rašytojai. Britų anglų kalbai pirmenybė teikiama oficialiuose susitikimuose, jei juose nėra amerikiečių. Europos Sąjungos teisės aktai irgi parašyti britiška anglų kalba, kas lemia skatinamumą vartoti būtent šį variantą Europoje. Svarbiausia, visada žinoti laiką ir vietą, ir sugebėti nustatyti, kada reikia kalbėti formaliai, o kada galima ir šiek tiek atsipalaiduoti ir užtikrinti, kad kalba visuomet būtų taisyklinga.

Publikuota: 15min.lt

„Eksportas: Kinija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Šiuose straipsniuose dalijamės kalbinėmis įžvalgomis, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Kinijoje gaminama daugelis kasdienio naudojimo produktų, taip pat pagaminama daugiausiai pasaulyje cemento ir 67 proc. dviračių. Eksporto dydis iš Kinijos į JAV keturis kartus didesnis, nei iš JAV į Kiniją.

Verslo etiketas

Kinijoje labai svarbu per verslo susitikimus būti mandagiam, kantriam, kukliam ir rodyti pagarbą vyresniems ir aukštesnio rango žmonėms. Svarbu neorganizuoti susitikimų kinų valstybinių švenčių metu. Kadangi kinai susitinka su daugybe verslo atstovų, juos sudominti svarbu jau pirmojo susitikimo metu, kitu atveju gali būti per vėlu. Taip pat reikia iš anksto sužinoti, ar žmonės, su kuriais susitiksite, kalba angliškai. Jei ne, reikėtų kartu atsivežti ir vertėją. Jei reikės kokios nors techninės įrangos, apie tai irgi praneškite iš anksto. Informacija apie jūsų įmonę kinų kalba taip pat reikalinga, nes net jei ir atstovai, su kuriais susitinkate ir kalba angliškai, sprendimus priimantys asmenys greičiausiai šios kalbos nemoka. Rengtis reikėtų oficialiai, ypač aukštesnes pareigas užimantiems asmenims. Vasaros metu vyrams galima rengtis ir kasdieniškiau, t. y. trumparankoviais marškinėliais ar marškiniais. Visgi jokiu būdu negalima mūvėti šortų.

Dovanos paprastai būna įteikiamos vienos delegacijos vadovo kitam vadovui. Jos turėtų būti nebrangios ir turėti stiprių asociacijų su šalimi, dovanojančia dovaną. Dovanos įteikiamos pirmojo susitikimo pabaigoje ar vakarėlio metu. Dovaną įteikite ją laikydami dviem rankomis. Kinai jos gali atsisakyti, todėl reikia jiems siūlyti tol, kol priims. Nedovanokite žirklių, peilių ar kitų aštrių daiktų ir laikrodžių bei jokiu būdu nevyniokite dovanų baltu popieriumi, nes kinams ši spalva asocijuojasi su laidotuvėmis.

Pirmasis susitikimas

Kinijoje labai gerbiami vyresnio amžiaus ir aukštesnių pareigų žmonės. Į visus reikėtų kreiptis pagal jų titulus, pavyzdžiui, „direktoriau“. Atėjus į kabinetą, reikėtų žinoti, kuris asmuo yra vyriausias ir pirmiausia kreiptis į jį. Patiems prisistatant reikia ne tik aiškiai pasakyti savo vardą ir pavardę, bet ir įmonės pavadinimą ir užimamas pareigas. Susitikimai prasideda rankos paspaudimu. Svarbu to nedaryti agresyviai. Jei viskas klostysis palankiai, sulauksite ilgiau trunkančio rankos paspaudimo. Kortelėse informacija turi būti parašyta ir kinų kalba. Nepamirškite pasirūpinti, kad būtų parašytos ir jūsų užimamos pareigos, nes pagal jas kinų partneriai nusprendžia, kiek pašnekovo žodžiai yra svarūs ir kur jį sodinti. Susitikimo metu kalba tik viršininkai, o pavaldiniai tik tuo atveju, jei būtina ko nors paklausti.

Atvejis	Lietuvių k.	Kinų k.
Procentai	15 %	15%
Matavimo vnt.	100 g	100g
Pavadinimo šriftas	Pajuodintas. Pvz., BenQ Corporation	Pajuodintas. Pvz., 明基電通 (BenQ Corporation)

Plačiau > Publikuota: www.verslilietuva.lt

Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukia bylos, kurių pagrindinis akcentas – kalba. Kalba kaip kalbinės agresijos – šmeižto, įžeidimo, netolerancijos ir pan. – priemonė.

Į teismą kreipiamasi dėl to, kad pirkėjas paliko neigiamą atsiliepimą apie įmonės produkciją, kad vienas asmuo įžeidė kitą rasiniu atžvilgiu, kad skatino smurtą ir t. t. Vienas iš paskutinių spaudoje mirgėjusių atvejų: R. Kurlianskis padavė į teismą prokurorą, tam tikrame kontekste paminėjusį, kad R. Kurlianskis iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas, nes yra ligotas ir turtingas.

Tokių ir dar keistesnių atvejų bylų nuosprendžiai neretai būna kontroversiški, beprecedenčiai. Dažniausiai tai priklauso nuo to, ar teisme dalyvavo lingvistikos ekspertas (labai retu atveju), ar nuosprendis skelbtas nesiremiant lingvistinėmis išvadomis. Vis dėlto yra keletas esminių momentų, pagal kuriuos kiekvienas gali identifikuoti kalbinę agresiją ir įvertinti savo šansus laimėti tokią bylą.

Esminis žodis. Dažniausiai visa kalbinė agresija sukasi apie vieną žodį – patį bjauriausią ir įžeidžiausią. Pvz., žodžiai „ligotas“ ir „turtingas“ patys savaime neturi jokio neigiamo atspalvio. Kaip bebūtų keista, tokio atspalvio neturi ir daugelis „smarkesnių“ žodžių. Prieš septynetą metų A. Valinskas, šalies prezidentę pavadinęs „boba“ buvo karštai ginamas kalbininkų, nes juk „boba“ – normalus žemaitiškas žodis.

Netgi yra nemažai pralaimėtų bylų dėl žodžio „negras“: pats savaime jis nėra įžeidimas, nes lietuviai neturi jokios negatyvios istorinės praeities su juodaodžiais. Šis žodis tiesiog reiškia „juodosios rasės žmogų“ ir yra atėjęs per literatūros vertimus.

Kontekstas. Dėl šių priežasčių žodžiai niekada neanalizuojami be konteksto. Labai svarbūs kiti šalia vartojami žodžiai ir istorinis, kultūrinis, situacinis ir pan. kontekstas. Kaip vertimų biuras, dažniausiai susiduriame su kultūriniu kontekstu, kuomet vienas ar kitas žodis, netinkamai perteikiamas mūsų šalies kontekste, įgyja neigiamas konotacijas. Čia galima minėti vieną bylą, kurios ašimi tapo žodis „welcome“.

Vienos nacionalistų eisenos metu keli studentai iškabino plakatą su užrašais „Sudegink Ruklą deportuok vyriausybę imigrantai welcome!“ kaip vertimą anglakalbėse šalyse populiaraus judėjimo šūkio „Burn Detention Centres, Deport the Government Immigrants Welcome“. Teisme kilo esminė diskusija: kas kviečiama žodžiu „welcome“? Juk ne imigrantai, bet ir karinis dalinys yra įsikūręs Rukloje. Taip pat kas kviečiama? Atsižvelgus į kultūrinį kontekstą, priimtas labai nepalankus teismo sprendimas.

Intencija. Kita vertus, lieka nesvarbu nei žodžio reikšmės, nei kontekstas, jeigu oponentas įrodo, kad jo išsakyti žodžiai buvo jo asmeninė nuomonė, o ne sąmoningas noras įžeisti. Anot Lietuvos teismo ekspertizės centro, „kalbinė agresija yra tikslinga komunikacinė veikla, kuria siekiama asmeniui sukelti negatyvią psichologinę būseną“. Šiuo principu remdamiesi, dažnai politikai ir vienas kitą, ir rinkėjus išvadina visokiausiais žodžiais. Ne vienas yra ir išrašą iš medicinos tam tikrų medicinų įstaigų ėmęs, kad įrodytų priešingai, nes teisme tik tokia alternatyva: arba įrodysi, kad nesi kvailas, arba įrodysi, kad noras įžeisti buvo sąmoningas, o ne nuomonė.

Taigi kur visa veda? Visuomenėje, kurioje vis labiau įsigali negatyvi komunikacija (juk ne be reikalo atsirado valdžios siūlymų apriboti tokią komunikaciją žiniasklaidoje), vis dažniau kyla noras, dažnai teisiniu keliu, ne, aš nesu toks, kaip apie mane kalba. Kurlianskiui nepavyko. Kitiems galbūt pavyks laikantis pirmiau nurodytų gairių. Bet jeigu savo įmonėje šalia diplomų ir padėkų pakabinsite gydytojų išvadą, kad įmonės direktorius yra psichiškai sveikas, kiek tai įmonei suteiks pridėtinės vertės? Kalbininkai taip pat nuolat vadinami „kalbainiais“, „kalbajobais“ ir pan. Galima arba pykti, arba džiaugtis gaja žodžių daryba – kalbinės agresijos pobūdis visada priklauso tik nuo požiūrio.

Informaciją parengė vertimų biuras „Ars libri“.

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

„Eksportas: Rusija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Šiuose straipsniuose dalijamės kalbinėmis įžvalgomis, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Rusija – jaunų verslininkų svajonių šalis. Pasirodo, kad kas 22-as Rusijos gyventojas yra pradedantysis verslininkas. Tai maždaug 30 metų vyras, turintis aukštąjį išsilavinimą, bet nebūtinai jo verslas būna susijęs su išsilavinimu. Rusijos verslininkai optimistai, romantikai, tikintys, kad jų sugebėjimų ir žinių užteks verslui plėtoti.

Verslo etiketas

Kaip ir Europoje, taip ir Rusijoje kiekvienas susitikimas ir atsisveikinimas lydinimas rankos paspaudimu. Skirtumas tik tas, kad ranką visuomet ištiesia žemesnes pareigas einantis žmogus, ir gal mums pasirodys kiek keista, bet visuomet moteris tiesia ranką vyrui. Ši taisyklė negalioja tik kuomet susitinkama su savo viršininku, tuomet visada pirmas ranką ištiesia pavaldinys. Bendraujant su rusų verslininkais nereikėtų pamiršti auksinės taisyklės – visuomet kreipkitės į juos tėvavardžiu. Taip pat nesistebėkite, jei ir į jus kreipsis juo. Kadangi rusų kalba yra turtinga įvairiais žodžiais ir išsireiškimais, vertėtų prisiminti, kad bendraujant su rusų verslininku jo gimtąja kalba didelę reikšmę turi ne tik žodžio vieta sakinyje, bet ir intonacija. Kaip kai kurie ekspertai teigia, jų kalba pilna tuščiažodžiavimo ir iš 10 žodžių tik vienas bus svarbus jums. Būtent tai dažnai ir pakiša koją verslininkams iš Vakarų Europos, jie vertina rusus iš savo vakarietiškos pasaulėžiūros. Derėtų nepamiršti, kad rusams pažadėti ir neištesėti yra normalu. Taip pat nemėginkite jų gąsdinti įstatymais ir įsidėmėkite, kad jokios sutartis jiems negalioja, jei jie norės nutraukti su jumis bendradarbiavimą, taip ir padarys.

Pirmasis susitikimas

Turbūt visi esame girdėję, kad norint sulaukti ruso palankumo, reikėtų jį pakviesti į pirtį ir, žinoma, išgerti rusiškos degtinės. Verslininkai dažnai dalijasi juoku apie partnerystę su rusais, kad svarbiausia yra išgerti kuo daugiau, bet neapgirsti. Visgi tai yra mitas. Kaip ir visoje Europoje, taip ir Rusijoje priimtas, kad susitikimai vyktų oficialioje patalpoje, o ne išsirengus pirtyje. Susitikimai pirtyse propoguojami tik tuomet, kai darbiniai santykiai jau perėję į „kitą lygį“.

Komunikacija

Visuomet atvykę į susitikimą turėkite su savimi vizitinę kortelę. Jei net jums ir nėra įdomu, kas parašyta ruso verslininko kortelėje, niekuomet to neparodykite, atvirkščiai – visuomet atidžiai ją panagrinėkite. Kaip visoje Europoje, rusai neprašo, kad jūsų vizitinė būtų išversta į rusų kalbą, užteks, kad ji būtų anglų kalba ir suprantama abiem pusėms. Norint padaryti gerą įspūdį verslo partneriui iš Rusijos, derėtų pasakyti gerą žodį apie Rusiją, atrodyti nepriekaištingai, bendrauti atvirai, nuoširdžiai ir atsipalaidavus, gebėti palaikyti kompaniją, niekada nepertraukti pašnekovo.

Nepamirškite, kad rusų verslininkai yra itin kovingi ir visuomet nusiteikę gauti tai, ko nori. Todėl derybos su jais nebus lengvos, visuomet būkite pasiruošę keletą argumentų ir, žinoma, nebijokite ginti savo nuomonę. Nors darbo kabinete jie tikri kovotojai, po darbo mėgsta kartu pavakarieniauti su savo verslo partneriais, todėl, jei rusų verslininkas jums pasiūlė pavakarieniauti ar išgerti bokalą alaus, neatsisakykite, nes taip galite įžeisti jo svetingumą.

Vieni svarbiausių kultūrinių aspektų, vyraujančių versle: kantrybė ir tikslo siekimas, skrupulingas pasirengimas deryboms, ilgas posėdžiavimas netaupant laiko. Verslo susitikimuose su užsieniečiais paliečiamos skaudžios temos, bet niekuomet nešnekėkite apie politiką, tai ne verslo susitikimams skirta tema, geriausia jei galite šią temą išvis ignoruoti. Taip pat vis dar vyrauja nerimtas požiūris į moterį verslo partnerę.

Atvejis	Lietuvių k.	Rusų k.
Kabutės	Įmonių pavadinimai skiriami kabutėmis: UAB „Ars libri“, bet rašant didžiosiomis raidėmis, kabutės nededamos, pvz., UAB ARS LIBRI. Produktų pavadinimai skiriami pasviruoju šriftu ar kabutėmis.	Variantą reikėtų rinktis priklausomai nuo to, kur pavadinimas bus naudojamas. Jei marketingo medžiagoje ir pan. –palikti originalų variantą – UAB Ars libri. Sutartyse ir panašiai geriau nurodyti abu variantus – ЗАО «Арс либри» (UAB Ars libri), ar УАБ «Арс либри» (UAB Ars libri).
Procentai	15 %	15 % (tarp skaičiaus ir procento ženklo reikalingas jungiamasis tarpas)
Matavimo vnt.	100 g	100 г
Pavadinimo šriftas	Pajuodintas. Pvz., Adžikos PADAŽAS	Dažniausiai pajuodintas, pvz., Aджика.
Vienaskaita ir daugiskaita	Vartojami abu variantai. Pvz.: „sūdyta silkė“ ir „sūdytos silkės“.	Vienaskaita. Pvz., „Сельдь соленая“.

Plačiau > Publikuota: www.verslilietuva.lt

Šiuolaikinis verslas neįsivaizduojamas be nuolatinio bendravimo su klientais, dažnai šis bendravimas vyksta ne tik žodžiu, bet ir raštu, todėl labai svarbu, kad Jūsų tekstų kalba būtų taisyklinga ir sklandi.

Svarbu, ką apie savo įmonę ir produktus skelbiate rinkoje. Nepamirškite atkreipti dėmesį į tai, ar Jūsų kalba yra sklandi ir lengvai suprantama klientui ar partneriui, ar vartojami rišlūs sakiniai be gramatikos ir prasmės klaidų, ar tinkamai pateikiami kontaktiniai duomenys (telefono numeriai turi būti rašomi su tarptautiniu kodu) ir ar lietuvių kalba įprasti pareigų ir skyrių pavadinimai išversti parinkus tinkamus atitikmenis užsienio kalba.

Šį kartą, remiantis „Ars libri“ kalbos redaktorių patirtimi, pranešime spaudai pateikiamos aktualiausias dokumentų rašybos taisykles, kurias turi išmanyti ir mokėti kiekvienas rašantis tekstus.

1. Vardų ir pavardžių rašyba

Elementaru, kad vardai ir pavardės visada rašomi didžiąja raide (nors viena didžiausių šalies televizijų ir bando įvesti mažųjų raidžių „madą“). Reikėtų įsiminti tik tiek, kad pirmą kartą tekste pateikiant vardą ir pavardę rašomas visas vardas, o antrą, trečią ir daugiau kartų – jau tik pirmoji vardo raidė ir pavardė (būtinai su tarpu tarp vardo ir pavardės!). Kiek sudėtingesnė situacija su nelietuviškais asmenvardžiais. Čia svarbiausia visur išlaikyti vienodumą. Pvz., jei rašote „šis laiškas skirtas ponui Amster“, kitur jau negali būti rašoma „atsižvelgus į tai, ką pasakė ponas Amsteras“.

Visgi, jei nusprendėte lietuvinti vardus ir pavardes, turite įsidėmėti keletą dalykų:

1) Jei kalbama apie moterį ir jos pavardė baigiasi priebalsiu, galūnė nepridedama pvz.: „Lisher“, „Carmen“ ir t. t.

2) Jei pavardė ar vardas baigiasi galūne „e“ – visuomet rašomas apostrofas, pvz., „Leauforte‘as“, išskyrus tuos atvejus, kai „e“ yra tariama, pvz., vokiškose pavardėse – „Heinke“.

3) Jei pavardė ar vardas baigiasi priebalsiu, pridedamos galūnės „as“, „is“, „us“. Pvz., „Ebsteinas“, „Šileris“.

4) Daugiskaitinių vardų galūnės, adaptuojamos taip pat pasitelkiant daugiskaitos formą. Pvz., „Sardes“ – „Sardai“.

Vietovardžių pavadinimų rašyba

Ne mažiau svarbus ir aktualus yra ir vietovardžių rašybos išmanymas. Juk tokios klaidos niekam neteikia garbės. Su lietuviškų geografinių objektų pavadinimais viskas aišku, o kitas dalykas yra nelietuviškų vietovardžių pavadinimų rašymas. Turėtumėte pasirinkti, kaip savo dokumentuose, raštuose rašome užsienio valstybių ar miestų pavadinimus.

Pvz., jei visur rašome „France“, tokia rašyba turi būti išlaikyta ir visuose dokumentuose, jokiu būdu negalite vieną kartą rašyti „France“, o kitą – „Prancūzija“. Taip pat ir atvirkščiai, negali viename dokumente būti „Deutschland“, o kitur jau „Vokietija“. Kaip ir visur kitur, taip ir čia labai svarbu išlaikyti vienodumą.

2. Institucijų pavadinimai:

Rašant oficialius raštus, labai svarbus valstybės institucijų pavadinimus parašyti be klaidų. Dėl to verta įsidėmėti, kad oficialūs valstybės institucijų pavadinimai rašomi didžiąja raide. Pvz.: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija ir t. t. Visgi reikėtų įsidėmėti, kad yra ir tam tikrų išimčių. Pavyzdžiui, aukščiausiųjų valstybinės valdžios institucijų, tarptautinių institucijų pavadinimai rašomi didžiosiomis raidėmis: Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir t. t.

O ką daryti, jei ta institucija yra ne Lietuvoje? Turbūt daugelis verslininkų ir netgi vertėjų, ar kitų su kalba dirbančių žmonių, neretai pagalvoja, o jei tai yra pvz., „University of Cambrige“? Ar versti, ar palikti originalo kalba. Valstybinė Lietuvių kalbos komisija tokiais atvejais, jei yra patvirtintas lietuviškas atitikmuo, rekomenduoja visada versti tokių institucijų pavadinimus. Taigi, šiuo atveju būtų „Kembrižo universtitetas“.

3. Pareigybių rašymas

Ne mažesnis galvos skausmas yra pareigybių rašymas. Vykdantysis direktorius, ar vykdomasis? Ministras ar ministras, prezidentas ar Prezidentas? Reikėtų įsidėmėti, kad visos pareigybės rašomos mažosiomis raidėmis, nebent jos rašomas sakinio pradžioje, ar nurodoma, kad tai, pvz., Lietuvos Respublikos Prezidentas. Apibūdinant darbuotoją, kuriam pavesta vykdyti kokia nors užduotis, tinka ir veikiamosios rūšies dalyvis (vykdantis (priežiūrą) darbuotojas), bet, kai pareigų pavadinime įvardijama pastovioji darbuotojo ypatybė, vartotina vykdomasis direktorius.

4. Dažniausias vartojamos įsidėmėtinos santrumpos

Lietuvių kalboje yra nemažai santrumpų, kuriuos yra oficialios ir dažniau vartotinos nei visi žodžiai, čia rasite keletą jų, kurias reikia įsidėmėti rašant oficialius raštus ar pristatymus.

Numeris – Nr.

Telefono numeris – Tel. Nr.

Elektroninis paštas – El. p.

Faksas – Faks.

Apygarda – Apyg.

Apylinkė – Apyl.

Banko kodas – B. k.

Laikinai einantis pareigas – L. e. p.

Gerbiamasis ir (ar) gerbiamoji – Gerb.

Šių metų – Š. m.

Taigi, šiuo trumpu pradžiamoksliu siekiame padėti visiems verslininkams, ypač tiems, kurie rašo oficialius pranešimus spaudai, kolegoms ar pan. Kiekvienas save gerbiantis verslininkas privalo puikiai mokėti gimtąją kalbą ar tą kalbą, kuri vyrauja jo verslo aplinkoje, nes tai puikiai parodo, kaip vertiname savo verslą ir kaip gerbiame savo klientus.

Informaciją parengė vertimų biuras „Ars libri“.

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Kur esame?

Kalbinė agresija viešajame diskurse tampa vis dažnesniu visuomenės diskusijų ir lingvistinių tyrimų objektu. Sąmoningas vertinamojo pobūdžio žodžių vartojimas, šiurkštus slengas, žurnalistų etikos kodekso pažeidimas ne tik žurnalistų, bet ir viešų asmenų tekstuose nieko bendro neturi su kalbos laisve ir, deja, turi įtakos ne tik kalbai, bet ir sąmonei. Kyla keblus klausimas, ar ta žiniasklaida (viešoji komunikacija platesne prasme), kurią matome, yra veidrodis, atspindintis agresyvias visuomenės nuotaikas, ar priemonė kontrasto principu rodyti nuomonių įvairovę ir leisti pasirinkti savąją, ar nuomonės formuotojas. Vieningo atsakymo regis neradome, nes matome visus variantus: pagal žurnalistinius principus dirbantieji atspindi tikrovę vienaip, pagal rinkodaros, politinius užsakymus – kitaip, ištikimieji savo vidiniam moraliniam, vertybiniam, įsitikinimų, sąžinės balsui atspindi trečiaip.

Kalbant apie informaciją kaip rinką, aš, kaip verslininkė, suprantu žurnalistų motyvus patraukti skaitytojo dėmesį per stilistiškai nuspalvintus žodžius – tokie yra rinkos dėsniai, informacijos rinkos taip pat – kokia paklausa, tokia pasiūla. Informacijos rinkoje šalia tikrų dalykų apstu ir klaidinančių, ir manipuliatyvių, kuriais siekiama rezultatyvumo, efektyvumo, produktyvumo, atsiperkamumo, priemonėmis, nulemtomis didelės konkurencijos ir su reklamos biudžetais susijusiais su „klikais“ ant antraščių, o ten, kur dėmesys, ten, kur auditorija, ten didesni reklamos biudžetai, ten rinkėjai, ten pirkėjai… Taigi informacija pateikiama taip, nes mus ji prikausto, mus veikia, mes neatsiplėšdami skaitom, o skaitom todėl, kad pateikiama taip. Taigi ratas užsidaro, paklausa formuoja pasiūlą, pasiūla formuoja paklausą – negatyviai nuspalvintas žodynas maitina agresyvias visuomenės nuotaikas. Ir klausimas, ar kaltinti ar tuos, kurie siūlo, ar tuos, kurie nesugeba atsirinkti ir atsispirti, yra toks pats retorinis, kaip klausti, ar Ieva kaltesnė, nes davė Adomui obuolį, ar Adomas, kuris jį patikliai nekritiškai priėmė ir suvalgė?

Kokie jos požymiai?

Pažiūrėkim, kokie jos požymiai kalboje. Numanoma, netiesioginė kalbinė agresija yra sąmoningai nuslėptas poveikis auditorijai, į skaitytojų sąmonę įsiskverbiantis per vertinimą, aliuzijas, ironiją, daugiaprasmiškumą, dviprasmybes, nutylėjimus, – teigia O. Gunko tyrime „Kalbinė agresija žiniasklaidoje kaip skaitytojų poveikio būdas“. Kita tyrėja, A. Strokova, atkreipia dėmesį, kad žodis „islamistas“, kuris savaime yra neutralus (islamo išpažinėjas, pasekėjas), tampa žiaurumo, terorizmo ar agresijos simboliu ir medijoje virsta radikaliojo sparno pasekėju: „islamistai nužudė 56 Sirijos karius“ (RBT), „islamistai suplanavo teroro atakas JAV“ (News.ru). Taigi žurnalistai praleidžia numanomą aiškinamąjį žodį „radikalus“ ir tokių auditorijos disorientavimo būdų matome kasdien net informaciniuose straipsniuose, tarkim, prieš savaitę skelbtame politikų reitingų „Vilmorus“, regis, sausuose statistiniuose tyrimuose, kur pateikiami skaičiai, pokyčiai ir statistika, apstu vertinamųjų, negatyvios konotacijos žodžių.

Tereikia suskaičiuoti, kiek taiką, o kiek karą skatinančių veiksmažodžių, ir žinosime, kokią tikrovę autorius kuria, nes, pasak Heideggerio, įvardijimas sukuria egzistavimą. Kalbinės priemonės pereina į socialines, institucines, valstybines ir lemia veiksmus. Williamas C. Gay straipsnyje „Kalbinė agresija“ teigia, kad „kalbinės poveikio priemonės yra visuomenės poveikio priemonės, čia kaip ir visur politikai eina priekyje“. Taigi ir mes pradėkim nuo politikų. Davidas Matsumotas ir Hyisungoas C. Hwangas tyrime „Politinės agresijos kalba“, išanalizavę diskusijas, kilusias po rugsėjo 11-osios įvykių tarp pacifistų ir agresorių, teigia, kad agresyvios komunikacijos tikslas parengti dirvą ir motyvuoti kitus veiksmams.

1. Agitavusieji už agresiją vartojo daugiau pirmojo ir trečiojo asmens įvardžių daugiskaitos (pvz., mes, jie), prieš karą – daugiau pirmojo asmens vienaskaitos. Lingvistikoje įvardžių funkcija – atkreipti dėmesį (Chung & Pennebaker, 2007). „Aš“ patraukia dėmesį į asmenį, asmeniui, kalbančiam savo vardu ir neskatinančiam imtis jokių veiksmų, nebūtina sustiprinti savo žodžių rodant priklausymą grupei. „Mes“ kelia artumo, solidarumo, panašumo, priklausymo, vertybių bendrumo jausmus. Grupių, agitavusių už agresiją, lyderiai turėjo pabrėžti savo priklausymą grupei taip, kad jų interpretacijos rodytų grupės interpretacijas, tai taip pat svarbu parodant, kad kalbėtojas kalba ne savo, o grupės vardu, išreikšdamas ne savo, o grupės vertybes ir nuomonę.

2. Kitas tyrėjas, Bobas Litke, teigia, kad „tam tikros grupės įdarbina kalbos figūras autoritarine, puolamąja maniera, objektyvizuodamos savo poziciją jos pozicionuoja save kaip elito grupes, uzurpavusias „teisę į tiesą“, arogantiškai kalbančias atskirtį ir susvetimėjimą lemiančia kalba, nors, perfrazavus posakį prieš Dievą visi lygūs, kalboje visi vienodi ir turim vienodas teises į tiesą, nes esam visi subjektai, todėl matantys pasaulį subjektyviai, tai yra nulemta mūsų lyties, patirties, išsilavinimo ir pan., tai ir nuomonės mūsų subjektyvios. Rinkėjų atskirtis tarp runkelių ir elito, tarp klasikinių partijų ir populistų prasidėjo visų pirma žodyne ir, regis, kuo daugiau komunikuojama, to labiau gilėja. Ši mintis man siejasi su kita išvada:

agitavusiųjų prieš karą diskursas pažintine prasme sudėtingesnis, nei agitavusiųjų už karą, kur pati agresija buvo sprendimas neargumentuojant, neparodant nuomonių įvairovės, keleto viena kitai prieštaraujančių alternatyvų, požiūrio taškų iš įvairių perspektyvų ir pan.

3. Kitas agresorių bruožas – stiprus emocinis poreikis dehumanizuoti, sukurti socialinį atstumą tarp agresoriaus ir aukos, atsieti socialinius ryšius. Mūsų jau girdėti avinai, buožgalviai, nes taip lengviau įvykdyti žodinį (kol kas) antpuolį. Vėliau pagal pirmiau minėtą logiką – institucinį ir psichologinį.

Kaip tai mus veikia?

Taigi informacijos užsakovams, nuomonės formuotojams, o ne mums naudinga, kad mūsų žvilgsnis užkliūtų, ir kai rinka panaudoja visas psichologines komunikacines poveikio priemones, imant analogiją su maisto pramone, kur morkai prieš „McDonald‘s“ mėsainį atsilaikyti? O kodėl skanu? Kodėl negalim sustoti ir vis valgom? Maisto pramonės rinkoje dėl pridėtų skonio ir aromato stipriklių, taigi dirgiklių, programuojančių smegenis tiksliai taip, kaip užsakyta – blokuojančių sotumo centrus ir skatinančių vartoti toliau. Informacijos srityje tas pats programavimas, tik veikiantis ne kūną, o protą, pasireiškiantį tuo, kad rinkodaros dėsniai, siekiant rezultato, reikalauja pirmiausia pateikti ne į sąmoningumą, o į instinktus nukreiptą informaciją, šokiruojančias neigiamas ar nešvankias antraštes, nes:

1)  girdint agresyvią leksiką įsijungia užpakalinė smegenų dalis: mušk, bėk, stok (sustink) ir prikausto mūsų dėmesį, nes ši smegenų funkcija, išlikusi nuo pirmykščių laikų yra susijusi su išlikimu, todėl į ją smegenys reaguoja greičiau ir dėmesingiau nei į pozityvią. Kadangi ji aktyvuoja mūsų žemesniuosius instinktus, verčia daryti jais ir baime paremtus sprendimus, blokuoja aukštesniuosius, sąmoningumo, laisvo apsisprendimo. Todėl neigiama ir agresyvi kalba yra paveikesnė.

Mahos Nasrallah, Davido Carmelo ir Nilli Lavie pirmiau pateiktą prielaidą, kad smegenys neigiamus dirgiklius apdoroja greičiau nei teigiamus, ir mūsų smegenys į negatyvią informaciją reaguoja jautriau nei į pozityvią, įrodė eksperimentu, kurio dalyviams prieš akis trumpą sekundės dalį blykstelėdavo žodis, tuomet buvo klausiama, ar jis neutralus (pvz., „horizontas“), ar turi emocinį atspalvį. Emocinis atspalvis galėjo būti ir pozityvus („meilė“, „premija“ ir pan.), ir negatyvus („gėda“ ar „kalėjimas“). Negatyvūs žodžiai buvo rodomi taip greitai, kad sąmoningai nebuvo įmanoma jų apdoroti, tačiau tiriamieji daug dažniau atsakydavo, kad jie kelia emocijas.

Knygoje „Žodžiai gali keisti jūsų smegenis“ anot mokslininkų Andrew Newbergo ir Marko Roberto Waldmano, gali užtekti vienos trumpos frazės, kad pradėtų veikti mūsų genai, reguliuojantys stresą. Priešiški ir šiurkštūs žodžiai (pvz.: „kerštas“, „neapykanta“) gali paskatinti mūsų organizme išsiskirti specifines neurochemines medžiagas, sukeliančias nerimą ir stresą. Taip pat stimuliuoja smegenis baimę provokuojantys žodžiai skurdas, liga, mirtis. Svarbiausia tai, kad smegenys vienodai reaguoja į teisybę atitinkančius ir neatitinkančius žodžius. Pozityvūs žodžiai („taika“, „meilė“ ir pan.) gali sustiprinti pažintines smegenų funkcijas ir įjungti stresą mažinančius genus.

Taigi žodžiai keičia mūsų smegenų veiklą. Pakanka visiškai nedidelės porcijos negatyvių žodžių, kad būtų suaktyvintas baimės centras mūsų smegenyse. Tarkim, užtenka trumpą akimirką parodyti žodį „ne“ mums prieš akis, kad į smegenis plūstelėtų dozė stresą keliančių hormonų ir cheminių medžiagų. Jos iš dalies blokuoja smegenų centrus ir sutrikdo sklandžią mūsų smegenų veiklą (įskaitant gebėjimus logiškai mąstyti, apdoroti informaciją, argumentuoti ir sklandžiai dėstyti savo mintis). Tiriamasis patirs didėjantį nerimą ir susierzinimą, pakertantį bendradarbiavimą ir pasitikėjimą. Tik kelias sekundes žvelgdami į neigiamų žodžių sąrašą neramūs ar depresyvūs žmonės pasijus dar blogiau. Kuo ilgiau jie apie juos mąstys, tuo labiau tai žalos atmintį, jausmus ir emocijas reguliuojančias struktūras. Taigi užtenka būti tarp negatyvių žmonių, kad didėtų išankstinis nusistatymas.

Tos grupės, kurios nariams buvo pateikiami sakiniai su šiurkščiais žodžiais, dalyviai vėliau dažniausiai pertraukdavo kitų žmonių pašnekesį. Dar viename Apo Dijksterhuiso ir Ado van Knippenbergo tyrime asmenys, kurių smegenys būdavo suaktyvintos senatvę apibūdinančiais žodžiais, koridoriumi eidavo lėčiau negu kiti! Haityje teigiama: „Kuo daugiau jūs kritikuojate valdžią, tuo labiau ji kenkia jums, o kuo labiau girsite gerus jos darbus, tuo daugiau tokių darbų bus padaryta.“

2)  Karas yra griaunanti energija, kare nėra nieko bendro, išskyrus bendrą karo lauką, kuriame vienintelis tarpusavio santykis – žudymas. Agresyvi komunikacija yra griaunanti, o ne kurianti, taigi, kai aplink save generuoji griaunančią energiją, ji ilgainiui neišvengiamai ims griauti ne tik aplinkinius, bet tavo gyvenimą ir tave patį. Rusijos mokslo akademijos instituto mokslininkai ištyrė, kad DNR molekulės, atsakingos už paveldėjimą, priima žmogaus kalbą. Dėl kalbos jos keičia savo formą ir struktūrą. Vadinasi, žmogus savo kalba veikia asmeninio gyvenimo programą. Pasirodo, jeigu kalbėdamas nuolat vartoji keiksmažodžius, kurie skatina griaunamąją jėgą, chromosomos gali išsigimti ir deformuotis. Net gali visiškai pasikeisti molekulės DNR, ji ims gaminti neigiamą programą, vedančią į savęs sunaikinimą. Anksčiau minėti tyrėjai teigia, kad galite juos performuluoti dėmesį perkėlę į pozityvius žodžius ir vaizdinius. Fredricksonas, Losada, and Gottmanas sukonkretino teigdami, kad, jei siekiate verslo ar asmeninių santykių klestėjimo, jūs turite kiekvieną negatyvų teiginį atsverti bent penkiais pozityviais.

Psichologija, neurologija, fizika atranda tai, ką senai žinojome – senovėje Havajuose žmonės labai bijojo prakeiksmo (dabar kritikos), prakeiksmą (kritiką) galėjo neutralizuoti tik šamano palaiminimas (dabar pagyrimas, komplimentas, geras žodis). Taigi jei piktas žmogus palinkėdavo valstiečiui: „tegu tavo derlius supūva ir pražūva“, valstietis kviesdavo šamaną, ir šis, su meile pažvelgęs į lauką, tardavo: „tegu viskas auga ir veša, tegu derlius būna gausus“, kad neutralizuotų neigiamų žodžių poveikį („Miesto šamanas“).

3)    Kalba ir žodžiai yra galinga priemonė, veikianti mūsų pasaulio matymą, suvokimą ir kūrimą. Mokslininkai atranda, kad ryšys tarp kalbos ir jutiminių sistemų yra gilesnis, nei įprasta manyti. Anot G. Lupyano, kai pateikiamas vaizdas, išgirdę žodį „moliūgas“ tikimės pamatyti kažką, kas primins moliūgo formą, nes ši informacija staiga tampa prasminga ir padeda suvokti. O jei žodžio negirdim, smegenys tos informacijos, kuri ateina iš akies, neapdoroja, ir paveiksliuke mes nematome jokio objekto. Tą jau seniausiai žinojo visų prigimtinių kultūrų žmonės ir ką pastebime pasakose, mitologijoje nuo Haičio, kurių pirmas principas yra „pasaulis yra toks, kokį jį įsivaizduojame“ iki lietuvių folkloro, kur ne tik matome, bet ir kuriame  (sužinok debesies vardą, jis virs ežeru, tai yra iš neregimojo nusileis į regimąjį pasaulį).

Jei žodžiai, pamatyti tik sekundės dalį, lemia mūsų elgesį, tai nuolatinis neigiamų ir agresyvių  žodžių skaitymas, girdėjimas ir kalbėjimas vienareikšmiškai mus keičia.

Taigi matome, kad instinktus galima sužadinti, sąmoningumo nelabai  ̶  jam reikia pačiam nubusti.

Ką galime?

Esme banalūs: mes visuomet įsitikinę, kad problema – kitas, o patarasis visada įsitikinęs, kad problemą keliame mes, teigia D. Stone; B. Patton, S. Heen knygoje „Sudėtingi pokalbiai”. Mes be vargo savo pašnekovui priklijuojam etiketes: „Jis egoistas, naivus, nori viską kontroliuoti ar vadovaujasi emocijomis, tačiau sau niekad tų etikečių neklijuojam, kažkodėl galvodami, kad problema pašnekovo, todėl mūsų šventas ir teisėtas tikslas jį perkalbėti. Kadangi pašnekovas mano taip pat, tai abu einam į aklavietę. Jie siūlo perkelti suvokimo akcentus:

1)    ne išsakyti savo poziciją, o suprasti kito;

2)    ne keistis informacija, o klausti. To tikslas – ne faktų nustatymas, o suvokti, kaip kitas mato situaciją.

Kiekvienas iš mūsų esame linkę komunikuoti savaip. Tačiau dažnai nesuprantame, kad kiti mūsų žodžius girdi ne taip, kaip norime pasakyti, kad, klausydami kitų, jų žodžius interpretuojame tik pagal savo suvokimą, todėl komunikuojame prastai to nesuprasdami. Nieko nuostabaus, kad tuomet konfliktuojame su kitais, kai mūsų logika ir supratingumas pasiduoda trikdančioms emocijoms ir sumišimui.

3)  Atsisakyti koncepcijos „tiesa“. Iš jos išvestines etiketes „kvailas“, „protingas“, „teisus“, „klaidingas“ keisti į „skirtingos nuomonės“, „skirtingi požiūriai“.

Visų svarbiausia pripažinti kito teisę į savo nuomonę, lygiai taip pat, kaip mano teisę į mano. Nuomonė – tai išvados, atsiradusios iš interpretacijų, prielaidų, apibendrinimų, šios – iš stebėjimo ar emocijų, o šios – iš gautos informacijos. Kai mes keičiamės išvadomis ir pozicija, esame sustabarėję, visad geriau pažiūrėti, kas už jų. Juk smalsu, kas jį verčia taip galvoti, ką jis tokio žino, ko nežinau aš. Ne daryti prielaidą ir nuspręsti už jį, o klausti. Priimti kito požiūrį nereiškia atsisakyti savo, nes, pasikartosiu, mes neieškom, kas teisus, nes, deja, tas niekur neveda. Net tai, kad tu tikrai teisus, tau nesuteikia nei daugiau teisių, nei daugiau šansų, nes jei nesusitarsi, kitas gins savo poziciją jau ne racionaliai, o iracionaliai ir buku užsispyrimu ir vietoj to, kad abiejų energija sinchronizuotųsi ir sinergizuotųsi, tai jei jos priešpriešinės, silpnina abu dalyvius ir visų pastangų geriausias rezultatas nulinis. Ne tik neetiška, bet ir neracionalu.

Taigi esminis klausimas kaip pakeisti tą kryptį  ̶  iš priešpriešinės į lygiagrečią?

Faktas, mes matom skirtingai. Viename tyrime auditorijai buvo pasakytas žodis „obuolys“ ir paprašyta jį apibūdinti. Niekas neatsakė vienodai, nes mes turim skirtingą patirtį, ir tai mūsų skirtingos tiesos pagrindas.

2000 m. liepos 11–25 d. derybose tarp Izraelio ir  Palestinos, Izraelis, remdamasis vakarietišku požiūriu, pateikė, jo manymu, patį geriausią pasiūlymą, atitinkantį 93 procentus palestiniečių reikalavimų, ir todėl, Izraelio manymu, Palestina sužlugdė istorines derybas, jo atsisakiusi, o Palestinos lyderis Jasiras Arafatas savo ruožtu rėmėsi Rytų tradicija, pagal kurią nematė tolesnių galimybių derėtis, nes a) nebuvo turgaus – į kraują įaugusi mąstysena, jei žydai tiek siūlo, tai yra žemutinis atspirties taškas, nuo kurio jau galima derėtis toliau, o tie kažkodėl nesidera; b) už jį priėmė sprendimą primetę savo derybų modelį, c) nepaaiškino modelio pranašumų (derybose grėsmės argumentacija veikia prasčiau nei laimėjimo), todėl tokį derybų modelį jis vertino ne kaip derybas o kaip elementarų spaudimą.

4)  Taigi, kaip matėme, geri ketinimai sukelia blogas pasekmes. Deja, ketinimus mes klaidingai vertiname ne iš veiksmų, o iš pasekmių mums. Labai retai ketinimai būna vien blogi.

Tarptautiniuose konfliktuose mes kitam pripaišome blogus ketinimus, remdamiesi savo suvokimu. Veiksmas, pasekmės, prielaidos – mes darome prielaidas ne iš veiksmo, o iš pasekmių.

5)    Atsisakyti koncepcijos „kaltas“. Ją keisti „atsakomybė“, „indėlis, pasekmės abiejų“.

Kai ieškom kalto, mes užstringam praeity, o mūsų tikslas – ateitis, išspręsti klausimą ir išmokti jo pamokas ateičiai. Jei mes kaltiname, vertinime, etiketes klijuojame, tik skatiname kito gynybines reakcijas. Be išimčių.

Suvokti, kad emocijos – viena pagrindinių varomųjų agresyvios komunikacijos jėgų. Žodinių karų pagrindinė sudedamoji dalis – emocijos, mes jas tik apvelkam kitu rūbu, taigi svarbu leisti pasakyti, kaip jaučiuosi. Taigi dalintis savo jausmais, o ne prielaidomis, jų racionalizacijomis, kaltinimais, apibendrinimais. Kai suteikiama galimybė pasidalinti emocijomis, sumažėja noras ieškoti kaltųjų. Emocija iš esmės yra reakcija į faktą, informaciją, įvykį, taigi pirma yra mintis. Galima neleisti emocijoms įsisiautėti, bet čia jau ne šios straipsnio tema. Svarbu atskirti, kad emocingas pokalbis nėra emocijų išreiškimas. Emocijos nėra komunikacija, jos turi būti valdomos, ir jei pokalbis jas skatina, juo siekiama ne komunikacijos. Labai svarbu jas išsakyti neutraliais žodžiais, be vertinimo ir kaltinimo.

Konstruktyviam pokalbiui reikia:

6)  Išsigryninti tikslą. Jei nėra aiškaus tikslo, nėra ko keliauti.

7)  Atskirti poziciją nuo asmenybės. Už visų pozicijų yra asmenybė, mes visada bijome, kad, jei atsitrauksime nuo savo pozicijos, bus suabejota, ar aš kompetentingas, ar aš geras žmogus, ar nusipelniau būti mylimas, svarbus, gerbiamas… O tai jau mūsų tapatybė, kuriai iškyla grėsmė, todėl kovosim už ją kaip už savo išlikimą. Todėl labai svarbu maksimaliai atskirti problemą nuo asmenybės, tačiau kartu svarbu suvokti, kad mes, kaip kalbėta pirmiau, klystam, mūsų ketinimai gali būti nevienareikšmiai, mes visada esame iš dalies atsakingi už sudėtingą situaciją, kurią sprendžiam. Mums nebūtina nei patikti pašnekovui, nei kontroliuoti jo reakcijų, nei kad patiktume tam, kad susitartume.

8)  Mediacijos principais – tiesumu, atvirumu, skaidrumu, konkretumu, objektyvumu, proaktyvumu paremto ir pokalbį tikslingai sprendimo link kreipiančio elgesio.

Partneriškai: aš darbe sakau: mes dabar iškeliame problemą ir kartu kaip komanda partneriškai ieškome sprendimo. Tai eliminuoja „teisus“ – „kaltas“, „aukščiau“ – „žemiau“; „geriau“ – „blogiau“, „protingesnis“ – „kvailesnis“, todėl išjungia mąstymą blokuojančias ir įjungia kūrybines galias.

Galima kalbėti tiesiai, bet ne tiesmukai; nuoširdžiai, bet pagarbiai; nesistengti sušvelninti ar leisti pačiam susiprasti iš užuominų ar dar blogiau – iš juokų, ironijos, sarkazmo; vengti prielaidų vertinamųjų žodžių o jei jau vertini, bent pridedi: „Mano subjektyvia nuomone.“

Kalbėti pašnekovui suprantama kalba: pavyzdžiui, mano darbe klientas dažnai sako: „Man reikia išversti per naktį 300 lapų.“ Jei jis iš statybų sektoriaus, sakau: „Bet pas jus yra natūralūs procesai, tarkim, betono džiūvimo, kad statinys būtų patvarus, reikia jų paisyti, o jei tau pasakytų: pastatyk namą per naktį.“

Konkrečiai: vengti apibendrinimų („tu visada – aš niekada“). A. Newbergas ir M. R. Waldmanas siūlo padėti pašnekovui savo galvoje nusipiešti paveikslą iš jūsų žodžių. Tam vartokite konkrečius daiktavardžius ir aktyviuosius veiksmažodžius. Žodžiai „saulėlydis“ ir „valgyti“ lengvai vizualizuojami, bet žodžiai „laisvė“, „nustatyti“ turi per daug abstrakčių koncepcijų, ir mūsų protas linkęs ne sutelkti dėmesį, o praleisti visus sudėtinguosius, abstrakčiuosius žodžius, todėl gilieji prasminiai ir jausminiai klodai praleidžiami.

Surinkti informaciją. Išsiaiškinti, kas kitam svarbu. Klausti ten, kur nesupranti. Sakyti, kas mane įtikintų. Klausti, kas jį įtikintų. Klausti jo patarimo, suvokti, kad susitarti turi abu, abu turi išeiti su tuo jausmu.

Vesti pokalbį sprendimo link, vesti iš iracionalumo į konstruktyvumą.

Na, visi atvirkštiniai metodai aptartiems pradžioje ir stebimiems viešojoje erdvėje.

P. S.

Jei, kaip minėjau, kiekviename pokalbyje svarbiausia – tikslas, o kalbinės agresijos naudotojai man teigia, jog tikslas pateisina priemones, aš tada klausiu: o kas pateisins tikslą? Nes sakoma: parodyk, kokios tavo priemonės, ir aš pasakysiu, koks tavo tikslas. Taigi, jei tavo priemonės agresyvios lingvistikos, patyčių retorika, jei ryškini neigiamas puses, skirtumus, atskirtį, tu vieningumo nesukursi, jei tavo žodžiai griaunantys, tavo tikslas – agresija.

Kaip matome, žodžiai galinga valdymo priemonė, kaip ir valdžia ar pinigai. Kaip ir kiekviena valdymo priemonė, jos turėtojui labai gerai lyg lakmuso popierėlis išryškina mūsų moralines savybes, nes suteikia mums dvi alternatyvas – ar ja piktnaudžiauti, ar prisiimti atsakomybę. Kuo didesnė valdžia, tuo didesnė atsakomybė. Intelektas, nesubalansuotas išmintimi ir meile, yra griaunantis. Intelektas, patirtis, branda taip pat uždeda atsakomybę, tai galingas įrankis siekti rezultato, padėti kitam, o ne rafinuočiau sumenkinti kitaip mąstantįjį, kai žodžiais nieko nekuriama, o kiekviena pusė rausiasi gilyn į savo apkasus ir iš jų svaidosi žodžiais kaip ginklais – propaganda, melu, šmeižtu, patyčiomis. Sakau ir sakysiu, kad ironija, sarkazmas, vertinimas ir kitos atskirtį kuriančios priemonės yra intelekto ligos, kai kuo labiau laviniesi, tuo labiau natūraliai didėja atskirtis, nes pastebi kitų menkumą, nuomonės silpnumą ir kyla noras kitus pastatyti į vietą, bet…

„Kuo mažiau vertinimo, tuo daugiau meilės“ – Haičio išmintis. Išmintis, meilė tuos skirtumus sušvelnina, pakeičia empatija, tolerancija, pakantumu kito nuomonei, šviečiamąja ugdomąja veikla, perkėlimu akcento iš kieno pusėje tiesa, į aš galiu su tavim nesutikti, bet aš gerbiu ir ginu tavo teisę į savo nuomonę. Ir pažiūrėjus toliau ir giliau už to, kas skiria, už skirtingų pozicijų ir priemonių, rasim tą, kas vienija – panašių poreikių, tikslų ir vertybių. Nes supranti, kad mes visi, nepaisant skirtumų, galime remtis jungiančiais dalykais – žmonėmis, kuriems reikia meilės, taikos, saugumo, gerovės, palaikymo, pagarbos, o ne skiriančiais. Tam reikalingi visiškai kiti instrumentai, nei dabar matome. Ta pati bendruomenė, ta pati visuomenė, ta pati žmonija, turinti teisę į savo nuomonę ir į pagarbą. Ir jei nugalėsim kito sąskaita, įsijungs kompensaciniai mechanizmai, revanšas per kerštą orumui atkurti, taigi griaunančia jėga pažadinsim griaunančią jėgą.

Siūlau perkelti akcentus į stiprinančius, kuriančius, įkvepiančius žodžius: W. Goethe sakė: „Jei aš su tavim elgsiuosi taip, koks tu esi dabar, tai tu toks ir liksi. Jei aš elgiuosi su tavimi, koks tu gali būti, tai yra kreipdamas savo energiją, dėmesį ir lūkestį į tavo potencialą, – tu toks ir tapsi.“ Žodžiai kaip sėklos sėjami ne tik į sąmonę, bet ir pasąmonę, kad gautume norimą rezultatą, sėkim su meile, rūpesčiu ir atsakomybe. Nepriklausomybė pirmiausia atėjo į sąmonę, paskui – į kalbą, dainą, ir tai buvo vieningas pozityvo, drąsos, atsidavimo idėjai, ryžtingumo diskursas. Taigi mūsų rankose, ar Lietuva realizuos savo juodžiausią scenarijų, ar savo galingiausią potencialą.

 

Plačiau > Publikuota: www.bernardinai.lt