Autorius: Ars Libri redaktoriai

Austrija – klestinti Europos širdis
Vertimų biuras „Ars libri“

„Eksportas: Austrija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Kaip ir anksčiau dalijamės kalbinėmis įžvalgomis, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Austrijos nedarbingumo rodiklis nuo 1960 m. iki 2013 m. buvo 4,59 procentai, tai – antras šalis pagal mažiausią nedarbingumą Europoje.
Verslo etiketas
Austrai, kaip ir vokiečiai, garsėja savo punktualumu. Nevėluokite į susitikimus, nes austrai gali įsižeisti net dėl kelių minučių vėlavimo. Jei nors truputį vėluojate, paskambinkite ir paaiškinkite savo situaciją. Geriausia į susitikimus atvykti 5–10 minučių anksčiau.
Dovanų reikėtų vengti, nebent artėja šventės ar dėl ko nors sėkmingai susitarus artimiems kolegoms. Dovanos turi būti kuklios. Galima dovanoti kokybišką alkoholį ar panašiai, tai, ko būtų sunku gauti Austrijoje. Jokių būdu nedovanoti asmeninių, aštriais kampais, su įmonės logotipu ar labai brangių dovanų.
Austrams labai svarbus aprangos kodas, todėl patariama rengtis konservatyviai. Verslo susitikimų metu vyrai vilki juodą kostiumą su baltais marškiniais ir vienspalviu kaklaraiščiu, tokia apranga vyrauja ir šiltuoju metų sezonu. Moterims dera rengtis madingais kostiumėliais ar konservatyviomis suknelėmis su elegantiškai aksesuarais.
Svarbu išlaikyti geras elgesio manieras, per daug nejuokauti ir netuščiažodžiauti, susitelkti į tikslų siekimą. Bendraujama formaliai, į kolegas kreipiamasi „sie“ („jūs“), kol jie patys pasiūlo kreiptis „du“ („tu“). Taip pat į žmones kreipiamasi pavarde ir jų akademiniu laipsniu.
Austrams įtarimą kelia hiperbolizavimai ir didelis emocionalumas, todėl patariama viską sakyti taip, kaip yra. Jiems svarbi argumentacija, todėl visos prezentacijos turi būti su tiksliomis diagramomis ir be abejotinų duomenų. Patariama pristatomą medžiagą išversti į vokiečių ir anglų kalbas.
Pirmasis susitikimas
Susitinkant su partneriais ranką paspausti reikėtų tvirtai ir žiūrėti tiesiai į akis, taip pat paspausti ranką visiems, dalyvaujantiems susitikime. Austrų kultūra labai formali, todėl neverta tikėtis didesnio fizinio kontakto nei rankos paspaudimo. Labai svarbu kreiptis garbės titulais, kurie paprastai pristatomi pirmajame susitikime. Į asmenis, neturinčius tokių titulų, kreipiamasi „herr“ ir pavarde, jeigu tai vyras, ir „frau“ ir pavarde, jei tai moteris. Nesikreipkite vardu, kol šie to nepradės daryti pirmi.

Atvejis	Lietuvių k.	Vokiečių k.
Kabutės	Įmonių pavadinimai skiriami kabutėmis: UAB „Ars libri“, bet rašant didžiosiomis raidėmis, kabutės nededamos, pvz., UAB ARS LIBRI. Produktų pavadinimai skiriami pasviruoju šriftu ar kabutėmis.	Įmonių pavadinimai neskiriami kabutėmis: Bäckerei & Café BayerGmbH.
Procentai	15 %	15%
Matavimo vnt.	100 g	100 g
Vienaskaita ir daugiskaita	Vartojami abu variantai. Pvz.: „sūdyta silkė“ ir „sūdytos silkės“.	Vartojama daugiskaita. „gesalzene heringe“.

Plačiau > Publikuota: www.verslilietuva.lt

Esu filologė, visą gyvenimą dirbusi su žodžiais, save ir pasaulį suvokdavusi daugiausia per žodžius, sugertus iš knygų, iš iki manęs pasakytų iškilių asmenybių žodžių, apie juos rašanti ir kalbanti, tačiau jaučiu, kad nebūtų sąžininga man toliau kalbėti apie žodžius, apie tekstus, apie kalbą apskritai, nežvilgtelėjus į jos metamą šešėlį, į tai kas tarp žodžių – pauzę ir kas iki jų, kas anapus jų – tylą. Kaip nuotrauka negatyvą, kiekvienas daiktas turi savo kitą pusę, savo šešėlį. Nesuvoktume šviesos be tamsos, bet be šviesos nebūtų šešėlio, nesuvoktume sakinio be pauzių tarp žodžių, nesuvoktume garso be tylos, kaip nesuvoktume gėrio be blogio, džiaugsmo be skausmo, atradimų be praradimų, gyvybės be mirties. Dualumas neišvengiamas visame kame, kaip ir mumyse ir dėl jo egzistuoja suvokimas, sąmoningumas ir augimas.

Taigi ką aš vadinu kalbos metamu šešėliu? Mus kasdien užtvindantis informacijos srautas man primena pramoniniu būdu pagaminto ir paruošto vartoti greitojo maisto pasiūlą, mums pateikiamą pagal visus rinkodaros dėsnius. Regis, kiekvienas teoriškai ir praktiškai žinome tokio peno žalą mūsų kūnams ir kuo tampam vyresni, brandesni ir sąmoningesni, tuo mažiau jo lieka mūsų kasdieniame racione, tad greitas maistas siejamas su paauglyste, su mažesniu sąmoningumu, atsparumu reklamos įtakai ir pasidavimu savo silpnybėms, dar neišvengiamybe, kai taip beprotiškai lekiant nebelieka laiko kokybiškesnėms alternatyvoms. O tokiose turtingose šalyse kaip Šveicarija, JAV – ir su skurdu, nes alternatyvos per brangios arba jos per toli, joms nėra laiko „ariant“ po keliolika valandų per dieną arba jas suvokti reikia išsilavinimo ir sąmoningumo, taigi tenka vartoti tai, kas arčiausia, kas greičiausia. O tai, ką mes valgome, yra tai, kas mes esame.

O ką kasdien informacijos pavidalu valgo mūsų protai? Kas mūsų kasdieniam proto meniu ir kaip tas „maistas“ siejasi mūsų psichine, emocine ir dvasine sveikata? Informacija yra galinga poveikio priemonė, tiek politinio, tiek rinkodarinio. Anksčiau gyvenome informacijos vakuume, kur turėjome tiesos monopolį, tad ji nelabai mums ir terūpėjo, tačiau alkom tikro dvasinio ir intelektinio peno, galimybės patiems rinktis mums reikalingą informaciją. Laisvos rinkos, agresyvios rinkodaros ir, taip sutapo, kad interneto, užtvindžiusio mus galybe lengvai pasiekiamos ir per atsiradusius mobiliuosius išmaniuosius įrenginius visad šalia esančios informacijos, laikotarpiu gyvenam tik daugiau nei 20 metų, kai iš vakuumo ir trūkumo pakliuvom į gausybę ir perteklių, informacijos kaip ir visos kitos pasiūlos prasme. Taigi mes tiek pagal amžių, tiek pagal elgseną esame jos vartotojo paauglystės stadijoj.

Pasaulis sunkiai tvarkosi su interneto atneštais informacijos pasiūlos ir jos milžiniško poveikio sprendimams nulemtais jos pateikimo pokyčiais ir pasekmėmis, kitaip nematytume rinkimuose laiminčio populizmo, ar fake news, savo kiekiu kone susilyginančio su tikra informacija, laiminčios informacijos kaip poveikio priemonės, nesvarbu ką parduodančios ar automobilį, ar mėsainį, ar ideologiją, ar politiką, pateikiamos rinkai kaip greitas maistas pagal visus tokios prekės rinkodaros modelio dėsnius. Taigi turime visą „Karą ir taiką“ kalboje: valstybės kariauja žodžiais, karai dėl įtakos, zonų, dėl rinkų virsta viešųjų ryšių, reklaminiais, propagandiniais ir informaciniais karais, ką visi stebime JAV rinkimų ar karo Ukrainoje ar Sirijoje metu, kai viena šalia kitos valstybės pateikia ir vienodą svorį suteikia ir tiesai, ir propagandos apdorotai informacijai taip, kad ji būtų priimta už tiesą.

Kodėl tai vyksta? Todėl, kad duoda rezultatą, nes nėra atsparumo agresyviam tikslingam informaciniam poveikiui, nėra gebėjimo atsirinkti kas tikra, kas naudinga, kas ne, kuomet melas ar informacija, apdorota taip, kad būtų priimama nekritiškai, pateikiama šalia tiesos, o to meluojančiojo biudžetai ir poveikio priemonės gerokai didesnės ir jo nevaržo jokie teisuolį stabdantys moraliniai skrupulai. Ir tas didesniu ar mažesniu masteliu vyksta tiek valstybiniu lygiu, tiek mūsų kasdienybėje, kaskart kai savo išmaniuosiuose naršome po internetą ar įsijungiame televizorių. Mums, vyresnei kartai, tenka dvigubas krūvis susitvarkyti tiek su interneto, tiek su laisvojo pasaulio atneštos informacijos pasiūla, o tam dar neturim nei ilgametės patirties, nei įgūdžių, nei daug ta tema kalbančių ir rašančių asmenybių.

Puikiai pamenu, kaip prekių gausybė parduotuvėse mus išmušdavo iš vėžių ir nuo to ilgamečio trūkumo kas galėjo, tas šlavė viską, nes nebuvo susiformavę dar gebėjimo atsirinkti, kas kokybiška, kas ne, nebuvo saiko jausmo, kaip pas tą ilgai badavusį žmogų ryjantį viską iš eilės. Tad kiekvienas kaip mokam, taip tvarkomės su kiekvieną dieną mus atakuojančia galybe informacijos, kurią mes visą nekritiškai susikišam į savo protus. Pirmiausia į protus patenka ta, kuri arčiausiai, kuri ryškiausia, kuri garsiausiai rėkia, turi daugiausiai dirgiklių, daugiausiai žada, taigi labiausiai moka užkabinti mūsų dėmesį pagal rinkodaros dėsnius apdorota informacija, kuria iš mūsų kažko norima, o ne ta, kuri sveikesnė mūsų asmenybėms.

Aš neieškau sąmokslo teorijų, nemoralizuoju, aš konstatuoju, kad tokie yra rinkos dėsniai, informacijos rinkos taip pat: kokia paklausa, tokia pasiūla, infomacijos rinkoje yra ir tikrų dalykų ir manipuliatyvių, kuriais siekiama rezultatyvumo, efektyvumo, produktyvumo, atsiperkamumo, kaip ir visur kitur, informacija ne išimtis, ir klausimas, ar kaltinti tuos, kurie siūlo, ar tuos, kurie nesugeba atsirinkti ir atsispirti, yra toks pats retorinis, kaip klausti, ar Ieva kaltesnė, nes davė Adomui obuolį, ar Adomas, kuris jį patikliai nekritiškai priėmė ir suvalgė?

Taigi jei informacija kaip prekė, kodėl mes imame viską iš eilės mokėdami ne tiesiogiai, ne iškart, bet daug didesnę už pinigus kainą – savo ramybe, laiku, sąmoningumu, laisva valia, neprimestu iš išorės sprendimu?  Tęsiant analogiją su maistu, kodėl mes tą valgome, kodėl mums taip patrauklu ir skanu?

Pirma, jis arčausiai mūsų, jis visuomet šalia – agresyvios rinkodaros priemonės nukreiptos tikrai ne į morką, bet į mėsainį ar žuvų pirštelius, šaldytus koldūnus, morkų reikia paieškoti, morkos prie kasų neišdėliotos, kad mūsų žvilgsnis užkliūtų. Taigi informacijos užsakovams, o ne mums naudinga, kad mūsų žvilgsnis užkliūtų. Kai rinka panaudoja visas psichologines komunikacines poveikio priemones, kur jau morkai prieš milijonines investicijas atsilaikyti?

O kodėl skanu? Kodėl negalim sustoti ir valgom dar ir dar? Maisto pramonės rinkoje dėl pridėtų skonio ir aromato stipriklių, taigi dirgiklių, veikiančių smegenis tiksliai taip kaip reikia – blokuojančių sotumo centrus ir skatinančių vartoti toliau. Informacijos srityje tie patys dirgikliai ir stiprikliai. Antra savybė ta, rinkodaros dėsniai reikalauja pirmiausia pateikti ne į samoningumą, o į instinktus nukreiptą informaciją, šokiruojančias neigiamas ar nešvankias antraštes, nes tarkim neigiama informacija analogiškai kaip gamtoje grėsmė, prikausto mūsų dėmesį, aktyvuoja mūsų žemesniuosius instinktus, versdama daryti jais ir baime paremtus sprendimus, blokuodama aukštesniuosius, sąmoningumo, laisvo apsisprendimo. Instinktus galima sužadinti, sąmoningumui reikia pačiam nubusti. Žmonių instinktus galima valdyti, sąmoningumo nelabai. O ten kur dėmesys, ten kur auditorija, ten didesni reklamos biudžetai… ir ratas užsisuka. Taigi informacija pateikiama taip, todėl, kad mus ji prikausto, mus veikia, mes neatsiplėšdami skaitom, o skaitom todėl, kad pateikiama taip.

Visų trečia, toliau kalbant ne apie informacijos pateikimo eiliškumą, o turinį, reklamos plačiąja prasme užsakovai žino, kokie norime būti ir su informacija pateikia regimybę, kad tokiais galime tapti, vartodami vieną ar kitą produktą, ar balsuodami už vieną ar kitą partiją. Rinka žino, kaip tą pateikti patraukliai, kokias spalvas panaudoti, kokius žodžius parinkti, kaip ir ką apie juos pasakyti, kokių trūkumų norime atsikratyti, kokius kompleksus ir lūkesčius turime.

Ketvirta savybė greitojo informacinio šlamšto ta, kad jis labai lengvai vartojamas, jam gaminti (suvokti) nereikia pastangų nei laiko, jis jau paruoštas, proto maisto prasme net ir jau suvirškintas, nereikia kramtyti, nereikia mąstyti, tik imk ir ryk. Jis užpildo dabar esantį suformuotą poreikį imti tai, kas patrauklu, o ne kas sveika nemąstant apie pasekmes ilgesnėje perspektyvoje.

O vartojam visa tai, nes manom, kad mums reikia žinoti kas vyksta, todėl, kad jau suformuotas mumyse įsitikinimas, kad tas būtina pažangiai asmenybei, kad kažką praleidę naujienų sraute praleisim kažką svarbaus savo gyvenime. Taigi iš principo jei imam viską nekritiškai, ta eilės tvarka, kuria mums pateikiama informacija, mūsų smegenys tampa prikištos pagal rinkodaros dėsnius pateikto greitojo informacinio maisto turinio šlamšto. Kiek iš mūsų pradeda dieną nuo naujienų portaluose peržvalgos, perleisdami pro save viską, už ko labiausiai kliūva akis ir kas geba užlaikyti dėmesį, tos, kuri pagal rinkodaros dėsnius formuoja kokį nors mūsų poreikį, o baigia dieną tuo, ką rodo populiariausiu laiku populiariausi kanalai? Dauguma…

Ir mažumai lieka laiko jėgų ir noro pasiieškoti kokio kito peno protams ar sielai. Tai lyg pigesnė alternatyva geram gurmanišam ekologiškam maistui sąnaudų (arba laiko pagaminti arba finansinių įsigyti prasme) analogiškai kaip ir su ta informacija, kurią reikia surasti, atsirinkti, priimti sąmoningai ir įsigilinti – tai reikalauja laiko, pastangų, sąmoningumo, disciplinos ir ji paprastai nėra taip patrauklia pateikiama ir nėra pirmosiose skiltyse, nes jos vartojimas neduoda grąžos kažkam kitam, o tik mums. Apie pusfabrikačių poveikį mūsų kūnams po kiek metų jau supratom, o apie tokios informacijos poveikį mūsų pasirinkimams, mūsų jausmams mūsų visai psichinei sveikatai? Taigi tęsiant analogiją su maistu, kas būna, kai prisivalgom šlamšto? Mes apsinuodijame ir kūnas jį stengiasi pašalinti lauk, bet kaip išauklėtos personos tą darom pasišalinę nuo visų vienumoje, bet kažkodėl kai prisivalgom negatyvo, mumyse prisikaupusias emocijas mes išvemiame viešai, ant kitų, savo artimųjų ar po ranka pakliuvusių pokalbiais, tekstais, ant artimųjų, draugų, komentaruose… Ir klausimas ar čia objektyvus esamos realybės konstatavimas, ar susikaupusio negatyvo išmetimas, kurį prisirinkom vartodami neigiamą, bevertį informacinį šlamštą.

Ir tik sąmoningėdami, susimastydami apie vartojimo pasekmes savo fizinei sveikatai imame ne reaktyviai imti ką mums siūlo, o patys rinktis, ko ir kiek mums reikia, nevartodami viso aplink mus esančio šlamšto. Taigi kaip ir visame kame svarbu saikas, geriau mažiau nei daugiau, nes tęsiant toliau, blogis gali būti ne tik blogas maistas, bet ir per daug maisto. O kaip su informaciniu maistu, besibraunančiu į mūsų smegenis? Kadangi gyvename tokioj aplinkoj kiek daugiau nei 20 metų tai daug kur neturim dar susiformavusių įgūdžių atsirinkti ne tik ko, bet ir kiek vartoti, kaip ir su maistu, piktnaudžiaujame ir jau tampam informacijos narkomanai, pripratę prie kasdieninių dozių ir vis jas didinančių, kol kūnas pasako stop, ir tai kone labiausiai žalojanti mūsų asmenybes penktoji jo savybė.

Man stop kūnas pasakė kaip kompiuteris, kuriame vienu metu atidaryta 30 failų dirba kiaurą parą maksimaliu pajėgumu, nepalankioje jo sistemas ardančioje streso terpėje, daugybę metų iš eiles. Jis padarė restart ir perėjo į safe mode, tai yra leido dirbti tik minimaliu, gyvybinėms funkcijoms palaikyti leidžiančiu režimu. Todėl kalbu iš asmeninės patirties, tačiau apie tą kasdienybę, kurioje gyvenam dauguma iš mūsų. Per dieną daugiau nei 100 darbinių laiškų, 20–30 asmeninių laiškų, žinučių, skambučių, keli susitikimai, visada didesnis kiekis spręstinų klausimų, nei laiko jiems išspręsti ir visa tai neša savo emocinį šleifą, kelia stresą, su kuriuo reikia susidoroti, taigi išmoksti multitaskinti, regis, visuomenė mano, kad sėkmingas žmogus tampa sinonimu produktyvaus žmogaus, tad vairavimo, stovėjimo eilėse, ėjimo gatve, pietų laiką išnaudoji tikrinti paštą, skaityti naujienas portaluose, bendrauti su artimaisiais telefonu, nes tik valgyti, tik vairuoti – laiko švaistymas.

Du, trys darbai vienu metu, pavyksta? Krauni dar. Ir smegenys nuo informacijos pertekliaus ima karščiuoti, jos veikia nuolatiniu parengties režimu belaukiant naujos informacijos porcijos apdorojimui. Vienoje konferencijoje girdėjau, kad vadovai, anksčiau neskaitydavę laiškų nuo nepažįstamų asmenų ir nekeldavę ragelių matydami nepažįstamą numerį ėmė viską skaityti visiems atsiliepti, nes tai kažkas naujo, smegenys jau ima reikalauti kažko naujo, naujos porcijos apdorojimui, jos įpranta šokinėti nuo vieno punkto prie kito, prie trečio, reikalaudamos dopingo, ir nebesugeba išlaikyti dėmesio ilgesnį laiką ant vienos užduoties.

Su tokiais žmonėmis bendraujate arba save atpažįstate – regis, sėkmingų, efektyvių žmonių akys laksto po šonus, ieškodamos kokio naujo peno, nes vieno pašnekovo ir vieno pokalbio jau per maža – reikia multitaskinti, nuolat žvilgčiojama į telefoną naujų skambučių žinučių, o į laikrodį laiko, temos karštligiškai šokinėja nuo vienos prie kitos ir tai vyksta tuo pat metu dar esant koncerte ar apžiūrinėjant parodą. Kiek matote vairuotojų, kurių vienoje rankoje vairas, kitoje telefonas, o kavinėse, kurių akys įbestos į telefoną, o kaire ranka keliančių šaukštą prie burnos ar gatvėje nematančių kur einančių, nes akys įbestos į telefoną? O kur mes patys ar tik dirgliai reaguojančios, apdorojančios didžiulius informacijos srautus ir neutralizuojančios dirgiklius autopiloto režimu veikiančios sistemos.

Kai taip beprotiškai lekiam, kai niekam nebeturim laiko, maisto pusfabrikačiai mums tampa išsigelbėjimu ir progreso regimybe, lygiai taip pat, kaip ir žinių pusfabrikačiai. Kinai sako į pilną puodelį nieko nebeįpilsi, į pilną netvarkingai prigriozdintų daiktų kambarį nieko nebepadėsi, jo funkcija tampa sandėliu, saugykla. Taip ir su protu, jis geba esamą informaciją kaip lego kaladėles sudėlioti įvairiomis formomis, bet nieko naujo kurti negali, nes kūrybai, įkvėpimui, naujų įgūdžių formavimui reikia vidinės tylos, įkvėpimas iš informacijos pertekliaus neateina. Todėl nebežinome kur mes, kur mūsų mintys, mūsų požiūris, o kur kitų mintys, įtaka, o kur rinkodaros įteigtos mintys, suformavusios paklausą vartoti, nes tai madinga, tai siekiamo statuso, sėkmes ir laimės atributai.

Anksčiau sakydavau, kad kai kalbasi du protingi žmonės tai ne jie kalbasi, o per juos ginčijasi jų skaitytos knygos, juos suformavusios asmenybės. Nes mes esame tai, ką perleidom per savo protus, dabar gi, matyt, tektų sakyti, kad per mus ginčijasi ir diskutuoja tarpusavyje tos informacijos, kurią per save prafiltravom visuma, ginčijasi valstybių, partijų viešųjų ryšių specialistų parengtos praryti nekramtant mintys, ginčijasi kanalai, portalai. Dar informacinio srauto suformuotas požiūris su tyliu vidiniu intuityviu vis slopstančiu jausmu, kad mums to visai nereikia.

Sudėtinga situacija ir neturiu nei atsakymų, nei receptų, tik vieną mažytį, neužimantį daug laiko, visiškai nieko nekainuojantį, bet gana brangiai už jį sveikata sumokėtą. Pauzę. Analogiškai, kaip tarp sakinių ir žodžių, taip pat tarp minčių galvoje ir laike. O jei tiesiog stabtelti, išlaukti pauzę pasidaryti erdvės ir laiko ir paklausti savęs, besiginčijant su kitais: ar čia mano mintis, ar čia reklamos, portalų, populizmo įteigta ir nekritiškai kaip mano paties perimta mintis? O jei skaitant internete informaciją stabtelti, atsitraukti, luktelti, klustelėti, ar ta informacija man naudinga, ar ji mane sustiprina, įkvepia, suteikia daugiau žinių, tvirtybės ir drąsos, ar nuo jos jaučiuosi stipresnis, ar jaučiu, kaip ji mane slegia, gąsdina, riboja?  Ir trečia, apskritai paimti pauzę. Nuo visko, kai jauti, kad jau reakcijos tampa automatinės, o ne sąmoningos, tuomet ne didinti tempą, o sulėtinti ir sustoti, trumpam. Veiksme, kalboje, mintyje.

Didžosios Britanijos psichologas Ričardas Vaizmanas, tyrinėjęs sėkmingų asmenų savybes, pastebėjo, kad jie geriau už kitus moka išbūti nieko neveikimo būsenoje, tai yra leidžia sau išlaikyti pauzę ir išbūti vidinėje proto tyloje, neveiklumo, laukimo būsenoje, jos neužpildant karštligišku telefono maigymu, ieškant naujos dar nematytos porcijos informacinio šlamšto, ar kitų išorinių informacinių dirgiklių. Juk kai netenkam vieno vieno pojūčio, aktyvuojasi kiti, tik tyloj aktyvuojasi vidinis balsas, mūsų vidinė intuicija, įkvėpimas, taigi mūsų vidinis pats tinkamiausias, teisingiausias, aktualiausias ir labiausiai reikalingas mums šią akimirką mūsų informacijos kanalas ir portalas. Tik jis labai tylus, tad jam išgirsti reikia tylos ir aplink, ir viduj.

Taigi prieš reklamą, prieš propagandą, prieš sistemą kaip visada vienas senas kaip pasaulis atsakymas – sąmoningumas, kad tikrai nebūtina stengtis patikti pasauliui, pasaulis turi stengtis patikti tau. Morkai prieš mėsainį neatsilaikyti, bet sąmoningai asmenybei tai pagal jėgas. Jei esi čia ir dabar mintimis ten kur savo kūnu, priimdamas informaciją, o ne klaidžiodamas praeity, ateity ar problemose, vėl analogiškai kaip su maistu, kurio, anot visų dietologų, negalima valgyti žiūrint televizorių, skaitant, ar dirbant, nes jei nesi sąmoningai tame procese, nestebi, ką dedi į burną, nejausi, kiek ir ko suvalgai, tada nepajausi, ar tas maistas tau tinkamas ir kokio kiekio gana, taip ir su informacija.

Man tokio sąmoningumo apraiškos programuojamos galimybės portalų turinį prisitaikyti pagal savo interesus nematant to, kas neaktualu, pagal propaguojamas vertybes, tikėjimą besikuriantys portalai ir kanalai, prenumeruojamos įdomios temos, autoriai, pirmųjų žiniasklaidos puslapių aplenkti, tačiau socialiniuose tinkluose masiškai besidalijami renginiai ir visuomeninės iniciatyvos. Ir esu įsitikinusi, kaip anksčiau žmonija skirstydavosi teritoriniu, valstybiniu principu, taip kuo toliau, tuo ryškiau skirstysis vertybių interesų ar profesiniu principu į vieną ar kitą komunikacinį lauką. Ir mes sąmoningai filtruosime, koks informacinis maistas į mus patenka ir kiek.

Ir ilgainiui tas penas, kuris nereikalingas žmogui augti, kuris neatskleidžia jo potencialo, nenaudingas jo protui ir sielai, stumsis vis toliau į komunikacines paraštes kaip kad dabar kiti marginaliniai straipsniai, analogiškai kaip iš savo gyvenimų stengamės išstumti negatyvius, manipuliatyvius, egoistiškus, kažko tik iš mūsų norinčius, mūsų laiką ir energiją siurbiančius žmones. Mano pasirinkimas būti sąmoningu infantilu, sąmoningai atsirenkančiu ir vartojančiu aplink esančią ir į mane pakliūvančią informaciją, pagal mano asmeninius kriterijus, aš žinau, kad taip aš išsaugosiu daugiau gyvybinės energijos ir laiko, tokia aš galėsiu būti naudingesnė visuomenei, kurdama kažką pozityvaus, o ne preciziškai tiksliai skaitydama tokią ne pagal fizikos, ne pagal objektyvumo, o pagal rinkos dėsnius veikiančią „realybę“, kokią į save susigeriu kartu su visu šlamštu ir negatyvu, nes vadovaujuosi taisykle, kad geriau sprendimus priiminėti paveiktai meilės, nei baimės.

Taigi pauzė reikalinga tam, kad susivoktum, kad atsirinktum, kad nesirinktum, nes refleksijai reikia stabtelėjimo, reikia atsitraukimo, taip pat kaip santykiui kurti reikia sveiko atstumo, nes jei per artimas turim simbiozę, kai du tampa vienu, jei per tolimi, jie trūksta, tinkamo atstumo nustatymas ir yra didysis santykių menas, nes sąmoningumui reikalingas atstumas laike, erdvėje, tyloje.

Pauzėse tarp žodžių yra tyla. Erdvėje tarp daiktų – tuštuma. Toj tyloj ir tuštumoj randam save. Pažiūrėkim, gamta yra labai efektyvi, bet ji yra tyli. Tyliai žemė sukasi aplink savo ašį ir aplink saulę didesniu greičiu nei žmogus gali pasiekti, tyliai gilė tampa ąžuolu, taip gamtoje yra triukšmo, tik jis ten, kur gelmė susisieja su paviršiumi, vandenyno gelmėje tyla, bangos, dūžta į krantą garsiai, vėjas tylus, kelia garsą tai, ką jis paliečia. Taip pat gamtoj garsas sklinda ne iš gyvybės, o iš gerklės. Žmogus daugiau padaro tylėdamas, o ne kalbėdamas, nes savo turimą gyvybinę energiją išeikvojame skirtingomis formomis arba per žodžius, arba per veiksmą. Jei ją visą sudėjome į žodžius, šnekėjimą, jos proporcingai mažiau lieka veiksmui, taigi tie, kurie daug kalba, mažiau daro.

Taigi tyla nėra garso, veiksmo nebuvimas. Jei imi atsirinkti ir riboti tą informacijos, garso, triukšmo srautą, tai nebūtinai reiškia, kad kažką prarandi, bet, deja, tik išėjęs iš to srauto, gali suprasti, ką atrandi, nes tyla turi savybę, kurios niekaip nei aprašyti, nei argumentuoti žodžiais nepavyks. Kaip tam posakyje „žodžiai tėra upelio brastos akmenys, reikalingi pereiti į kitą krantą, bet perėjus jų jau nebereik“. Kaip prieš daug metų man draugai aiškindavo, kiek daug aš praradau metusi valgyti mėsą, vartoti alkoholį, rūkyti, bet tik uždarius tas duris, išsivalius juslėms, atsiveria kitos, kuruos duoda tokią gyvenimo kokybę, kurios niekas kitas atstoti negali.

„Mes visi gyvename labai triukšmingai“, – sako Sara Maitland savo „Tylos knygoje“. „Žmonės įsitikinę negalintys gyventi be mobiliųjų telefonų, be perstojo į aplinką, namus ir ausis plūstančių garsų, jie jaučiasi nejaukiai ar išsigąsta, jei tenka susidurti su tikra tyla. Bendravimas mums reiškia kalbėjimą. O vienas ir vienišas tapo beveik sinonimais, bet turbūt dar blogiau, kad žodžių „tylus“ ir „nuobodus“ prasmės irgi artėja viena prie kitos.“ Taigi triukšmo siena patikimai mus saugo nuo akistatos su savimi, o tai vienu metu ir viliojanti, ir bauginanti patirtis, kur pasaulis į tave išsilieja tiesiogiai aplenkdamas protą, žodžius ir tik iš tylos ateina tikrumas, kad tavo santykis su juo, tavo žodžiai yra tavo autentiški, o ne kieno nors nulemti.

Žodis be tylos negali būti, be pauzių nesuprastume kalbos. Žodžis yra logos, jis kuria pasaulį, kuria asmenybę, kuria individualumą, kuria ego, bet nuo jo ir atskiria, bet jų nebuvimas su juo sujungia, o per tą jungtį su pačiu savimi giliai giliai. Mes esame sociumo dalis, mes tapome tokie, kokie tapome protu, mes kuriame ir įtvirtiname savo pasaulį savo žodžiais, bet mes esame ir gamtos dalis, savo biologija ir savo dvasia ir tik tyloje mes susisiekiame su savimi pačiu ir toj pačioj giliausioj jungty su visu pasauliu, supratę, kad tai viena ir iš ten vėl kryptis atgal į pasaulį, į žodžius, su įkvėpimu, išreiškiant savo autentišką požiūrį. Tačiau tam reikia sąmoningumo ir atsisiejimo nuo tos triukšmo sienos kiek giliau į save tam, kad atsirastų santykis, mokytis (-iš)būti minčių tyloje, toje būsenoje iki gimstant žodžiui. Taigi be žodžių nebus pauzių, be pauzių nebus žodžių, o be sąmoningumo nebus nei vieno, nei kito. Taigi sąmoningai žiūrėkim, kiek ir kokio peno dedam ne tik į savo kūnus, bet ir į protus ir širdis.

Plačiau > Publikuota: www.bernardinai.lt

„Eksportas: Čekija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Šiuose straipsniuose dalijamės kalbinėmis įžvalgomis, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Čekija kaip ir kiekviena užsienio valstybė turi savų ypatumų, pasižymi kitokiu elgesiu verslo aplinkoje.

Verslo etiketas

Čekai, kaip ir lietuviai, mėgsta bendravimą akis į akį. Panašiai kaip ir dauguma lietuvių Čekijos verslininkai yra labai santūrus. Pirmieji susitikimai būna itin dalykiški, dažniausiai nebūna pašalinių kalbų „apie orą“. Susitikimų metu svarbu palaikyti akių kontaktą, kad potencialus verslo partneris suprastų, jog domitės tuo, ką jis kalba. Jūsų susitikimo metu nuleistas akis ir nedrąsų kalbėjimą jie priima labai asmeniškai, todėl galvodami apie jus ir patys pradeda jaustis nejaukiai, lyg būtų kažką padarę ne taip. Dėl to patariama nebūti labai išsišokusiam, bet ir ne visiškam tyleniui. Visgi, nors verslo santykiai su čekais vystosi pamažu, nereiškia, kad jie niekada nepereis į kitą lygį ir netaps draugiškesni. Tiesiog, šioje šalyje viskam reikia laiko. Verslo reikalai kaip ir santykiai su potencialiais verslo partneriais  Čekijoje tvarkomi lėtai, todėl būtina apsišarvuoti kantrybe ir jokiu būdu neskubinti įvykių. Čia labai tinkamas posakis: „Viskas ateina su laiku tiems, kurie moka laukti.“ Taip pat svarbu suprasti, kad galutiniai sprendimai priimami aukščiausias pareigas einančių asmenų, todėl jei jūs buvote susitikime ne su pvz., generaliniu direktoriumi, o jo pavaduotoju, nors ir atrodė, kad viskas sekėsi puikiai, nereikėtų iš anksto džiaugtis, kol nesulaukėte sprendimo ir galutinio patvirtinimo, kad jūs ar jūsų siūlomas projektas tikrai tiks jūsų partneriui Čekijoje.

Susitikimai būna iš anksto planuojami, jiems visuomet ruošiamasi. Dėl to niekada nesitikėkite, kad jums pavyks užklupti nepasiruošusį partnerį iš pasalų. Žinoma, ir patys visuomet būkite pasiruošę artėjančiam susitikimui. Kaip ir minėjome pirmiau verslo reikalai Čekijoje tvarkomi gana lėtai, sandoriai retai sudaromi be daugybės susitikimų, verslo pietų ir pramogų. Ypač mėgstami susitikimai ne oficialioje darbo aplinkoje, todėl niekada neatsisakykite jų, dažniausiai čekai į tokius susitikimus kviečia tik tos įmonės atstovus apie kuriuos rimtai galvoja, kaip apie savo būsimus verslo partnerius. Jeigu turite laiko, atsidėkokite jiems tuo pačiu.

Pirmasis susitikimas

Kadangi, sklando juokai, kad Čekijoje „alus yra pigesnis už vandenį“, nenustebkite, kad jau pirmo susitikimo metu, čekai jums pasiūlys paragauti tradicinio čekiško alaus. Žinoma, iš pagarbos jiems nevalia atsisakyti, tačiau pasistenkite ir ne padauginti. Pasisveikinimą lydi trumpas, bet tvirtas rankos paspaudimas ir, kaip ir susitikimo metu, tiesioginis akių kontaktas. Kreipiamasi išskirtinai pavarde ir atitinkamai pridedamas žodeliais „pone“ ar „ponia“. Vardu kreiptis darbinėje aplinkoje nėra priimtina, ypač kalbant apie partnerius ir bendradarbiavimo pradžią. Kaip ir daugumoje Europos šalių penktadieniai yra šventa diena ir susitikimai tuo metu nėra skiriami. Tą patį galima pasakyti apie rugpjūčio mėnesį, daugumoje verslo sferų tai sąstingio mėnuo, kurio metu visi ilsisi. Punktualumas yra vienas svarbiausių reikalavimų norint sėkmingai bendradarbiauti. Tarp čekų verslininkų itin vertinama asmeninė erdvė, todėl bendraujant būtina išlaikyti tam tikrą atstumą. Vyrauja konservatyvus aprangos kodas, o ypač per pirmą susitikimą. Vyrams patariamas rinktis kostiumus, o moterims šviesios spalvos kostiumėlius.

Komunikacija

Vizitinėmis kortelėmis keičiamasi be ritualo. Viena jos pusė turėtų būtų išversta į čekų kalbą. Šioje pusėje jūsų pavardė turėtų būti parašyta prieš vardą, o ne priešingai. Taip pat patartina įtraukti išsilavinimo laipsnį. Įdomus faktas, kad jiems itin patiks, jei savo vizitinėje kortelėje dar būsite nurodę ir įmonės įkūrimo dieną. Ypatinga nepagarba laikomas susitikimo atšaukimas paskutinę minutę. Taip rizikuojama ne tik pakenkti verslui, bet ir užverti bendradarbiavimo duris.

Kadangi šis straipsnis susijęs ne tik su Čekija ir jos kultūra, bet ir su verslu bei eksportu, todėl pabaigai norėtume pateikti lentelę, kurioje rasite etikečių lenkų kalba įdomybes ir skirtumus nuo lietuvių kalbos.

Atvejis	Lietuvių	Čekų k.
Kabutės	Įmonių pavadinimai skiriami kabutėmis: UAB „Ars libri“ Produktų pavadinimai skiriami pasviruoju šriftu ar kabutėmis	Kabučių nėra: UAB Ars libri
Procentai	15 %	Tarpas nededamas 15%
Vienaskaita ir daugiskaita	Vartojami abu variantai. Pvz.: „sūdyta silkė“ ir „sūdytos silkės“.	Vartojami abu variantai

Plačiau > Publikuota: verslilietuva.lt

„Eksportas: Lenkija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Šiuose straipsniuose dalijamės kalbinėmis įžvalgomis, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Gali atrodyti, kad neblogai pažįstame savo kaimynus lenkus – jie visai šalia mūsų, turbūt beveik kiekvienas lietuvis yra aplankęs Lenkiją ar bent pro ją važiavęs, taip pat susijusi mūsų šalių istorija, panašus ir mentalitetas. Visgi Lenkija, kaip ir kiekviena užsienio valstybė, turi savų ypatumų, pasižymi kitokiu elgesiu verslo aplinkoje.

Verslo etiketas

Tarp mūsų yra daugiau panašumų nei skirtumų. Lenkai, kaip ir lietuviai, mėgsta bendravimą akis į akį. Verslo kultūroje kol kas nėra nusistovėjęs bendravimas internetu, pvz., „Skype“ ar kitomis internetinėmis programomis, kaip Vakarų šalyse. Lenkai itin vertina tiesmukumą. Pažinę savo verslo partnerį, jie nesistengia gražbyliauti, o rėžia viską tiesiai į akis. Dėl to pradžioje tai gali išgąsdinti ar net įžeisti, bet laikui bėgant tai tampa ypač vertinama savybe, nes žinai, kad jie tau nemeluoja ir nesistengia įtikti.

Susitikimų metu svarbu palaikyti akių kontaktą, kad potencialus verslo partneris suprastų, jog domitės tuo, ką jis kalba. Taip pat lenkai yra puikūs diplomatai, todėl tarp verslo pokalbių nevengia įterpti ir pašnekesių apie gyvenimą, orą ar šių dienų naujienas. Susitikimai būna iš anksto planuojami, jiems visuomet ruošiamasi. Dėl to niekada nesitikėkite, kad jums pavyks užklupti nepasiruošusį partnerį iš pasalų. Žinoma, ir patys visuomet būkite pasiruošę artėjančiam susitikimui. Ypač mėgstami debatai ir įvairios diskusijos. Taip pat Lenkijos verslininkai nevengia susitikimų metu ir pajuokauti, taip sumažindami įtampą. Lenkai nėra tokie santūrūs, kaip lietuviai. Jie mėgsta ir kalba išties daug. Kalbėdami vartoja daug sparnuotų frazių, palyginimų, frazeologizmų ir pan. Ilgaainiui bendravimą stengiamasi padaryti atviresnį. Paprastai gana greitai pasiūloma pereiti prie „tu“. Susitikimo ar pokalbio metu visada atsiras ir trumpų pokalbių ne verslo temomis. Pvz., lenkas, su kuriuo esate pažįstami jau kurį laiką, į klausimą „kaip sekasi“ greičiausiai neatsakys vien sausu „ačiū, gerai“, o trumpai užsimins apie darbus, šeimą, orą ar, pvz., atostogas. O jei jis neatsakė į laišką ar neatsiliepė telefonu tam tikrą laiką, tai vėliau bent trumpai užsimins, kur tuo metu buvo ir ką veikė. El. laiškų ar telefoninių pokalbių pabaigoje prie tradicinio „pagarbiai“ ar „iki“ lenkai paprastai prideda ir „pozdrawiam“ – „siunčiu linkėjimus“. Vienas didžiausių skirtumų nuo lietuvių verslininkų yra tas, kad Lenkijoje bendravimas yra glaudesnis, pokalbio pabaigoje, be linkėjimų, dažnai gali atsirasti ir „bučkiai“ „buziaki“ (jei vienas iš bendraujančiųjų yra moteris).

Pirmasis susitikimas

Lenkai maloniai priima suvenyrus ir kitas dovanėles, susijusias su jūsų atstovaujama šalimi. Vis dėlto atkreipkite dėmesį, kad jos neturi būti itin brangios, nes galite sudaryti įspūdį, kad norite juos papirkti, todėl nedidelis suvenyras, susijęs su jūsų šalies atributika, – puikus pasirinkimas.

Tam, kad pirmasis susitikimas būtų sėkmingas, gerai jam pasiruoškite, būkite gerai susipažinęs su aptariamu klausimu. Tvirtu rankos paspaudimu ir akių kontaktu lydimas kiekvienas pasisveikinimas ir atsisveikinimas. Lenkijoje priimta, kad pirma ranką ištiesia moteris. Vyriškos lyties atstovai gali pabučiuoti moteriai į ranką, tai bus suprasta kaip visiškai normalus ir įprastas gestas. Akademiniai laipsniai gerbtini ir vartojami kreipiantis kartu su pavarde ar be jos. Vizitinėmis kortelėmis keičiamasi. Pageidautina, kad vienoje jos pusėje informacija būtų pateikta lenkų kalba. Vyrauja konservatyvus aprangos kodas, todėl moterys turėtų vengti gausiai puoštis. Mėgstami ir verslo pietūs, kurie skiriami į vakarą, dažniausiai 15–16 val.

Komunikacija

Didžioji dalis lenkų moka daugiau kaip vieną kalbą. Be valstybinės lenkų kalbos, lenkai puikiai kalba anglų, rusų kalbomis. Verslo susitikimai su užsienio partneriais įprastai vyksta anglų kalba, tačiau išmokę keletą žodžių lenkų kalba tikrai pradžiuginsite verslo partnerius. Net paprasčiausias pasisveikinimas lenkų kalba gali padėti sukurti geresnį įspūdį. Lenkai labai vertina verslo partnerius, mokančius lenkų kalbą. Jei tik yra galimybė bendrauti lenkų kalba – būtent šia kalba jie ir bendraus. Jiems pateikiami dokumentai taip pat turėtų būti išversti į lenkų kalbą.

Verta prisiminti keletą populiariausių frazių: „sveiki ir (ar) laba diena“ – „witam, dzień dobry“, „kaip sekasi?“ – „Jak się pan, pani ma?“, „ačiū“ – „dziękuję“, „iki pasimatymo“ – „do zobaczenia“.

Kadangi šis straipsnis susijęs ne tik su Lenkija ir jos kultūra, bet ir su verslu ir eksportu, todėl pabaigai norėtume pateikti lentelę, kurioje rasite etikečių lenkų kalba įdomybes ir skirtumus nuo lietuvių kalbos.

Atvejis	Lietuvių k.	Lenkų k.
Kabutės	Įmonių pavadinimai skiriami kabutėmis: UAB „Ars libri“, bet rašant didžiosiomis raidėmis, kabutes nedadamos pvz., UAB ARS LIBRI.	Kabutės nėra būtinos: UAB „Ars libri“ arba UAB Ars libri.
Procentai	15 %	Tarpas nededamas 15%
Vienaskaita ir daugiskaita	Vartojami abu variantai pvz., „sūdyta silkė“ ir „sūdytos silkės“	Vartojami abu variantai

Plačiau > Publikuota: www.verslilietuva.lt

Vertimų biuras „Ars libri“ tęsia seriją apie verslo kalbą ir etiketą įvairiose pasaulio šalyse. Japonija – ypač europiečius dominanti šalis, nes jos kultūra kaip jokia kita atrodo nepažįstama.

Tai šalis, puikiai atsitiesusi po Antrojo Pasaulinio Karo, o jos produktai dažnai asocijuojasi su kokybe. Ko būtų galima pasimokyti prieš vykdant verslo derybas Japonijoje? Kaip išvengti klaidų, po kurių antro šanso gali ir nebūti? Apie visa tai šiame vertimų biuro „Ars libri“ straipsnyje.

Kaip reikėtų elgtis?

Viena vertus, Japonija taip pat gyvena XXI amžiuje, todėl joje nebėra likę kažkokių keistų papročių siekiant sudaryti partnerystę, bendradarbiaujant. Dažniausiai taikomos tokios pačios elgesio normos, kaip ir Europoje. Visgi yra keletas niuansų, į kuriuos privalu atkreipti dėmesį. Vienas iš jų yra tas, kad Japonijoje į verslo susitikimus visada privaloma neštis vizitinę. Su ja taip pat svarbu elgtis pagarbiai. Ji yra perduodama grakščiai, dvejomis rankomis. Šiukštu negalima mėtyti, greitai perduoti viena ranka, ar numesti per stalą. Dar blogiau yra vizitinės neatsinešti, nes tuomet japonai manys, kad jų verslas jums nerūpi. Japonai ypač linkę atkreipti dėmesį į smulkmenas ir jas atsiminti visą gyvenimą. Dėl to per susitikimus reikėtų gerai pagalvoti, kas yra sakoma.

Šie žmonės yra linkę užsirašinėti, kas vyksta susitikimo metu, ir tikėsis, kad jūs darysite tą patį. Niekuomet nesiūlykite pasirašyti konfidencialumo sutarčių susitikimo metu, nes taip tik sugėdinsite partnerius. Jei reikia, susitarkite dėl pasirašymo prieš susitikimą. Susitinkant nederėtų spausti rankų, nes japonai apskritai nelabai leidžia save liesti. Ypač reikia vengti tokių veiksmų kaip tapšnojimo per nugarą. Vėluoti į susitikimus taip pat yra nuodėmė. Privalu apie atvykimą patvirtinti telefonu likus valandai ar dviem iki susitikimo. Japonai itin griežtai laikosi dienotvarkės, todėl susitikimas ir pasibaigs tada, kai buvo suplanuotas. Atvykus reikia leisti jiems pasodinti jus ten, kur jiems atrodo geriausia, nes jie žmones sodina hierarchijos būdu. Niekuomet nepūskite nosies prieš japonų kolegas ir nerodykite pirštais. Pakvietimas į namus – ypatingos pagarbos ženklas, todėl jei esate kviečiami, priimkite kvietimą.

Aprangos kodas

Aprangos kodas panašus kaip ir daugelyje šalių. Tiesa, jis yra sezoninis. Spalio–balandžio mėnesiais vyrai rengiasi juodais švarkais ir baltais marškiniais. Gegužę–rugsėjį – pilkais švarkais trumpesnėmis rankovėmis. Niekuomet šalia juodo švarko nenešiokite juodo kaklaraiščio, nes tai laidotuvių apranga. Programinių įrangų, interneto, dizaino ar mados įmonių viršininkai gali nešioti į kuodą surištus plaukus. Niekada negalima būti su barzda. Moterys japonų versle yra matomos rečiau. Dėl to norėdamos, kad į jas žiūrėtų rimtai, jos turėtų būti arba trumpesniais plaukais, arba surištais ir nešioti sandaresnius drabužius. Atminkite ir tai, kad Japonijoje moterys ypač daug nutuokia apie madą ir yra linkusios atkreipti dėmesį į žymių dizainerių prekių ženklus. Vengtina nešioti juvelyrikos gaminius, mūvėti labai trumpus sijonus ar aukštakulnius.

Dovanos

Galimų dovanoti dovanų sąraše yra įvairios prekės su žymiais tarptautiniais prekių ženklais, importuotas viskis, brendis, konjakas ar aukščiausios kokybės vynas, šaldyti kepsniai, gurmanų produktai, švieži vaisiai, rankogalių segtukai, tušinukai, parkeriai ir pieštukų rinkiniai ir įsimintina, su susitikimu susijusi nuotrauka. Geriau nedovanoti jokių baltų gėlių, nes jos susijusios su laidotuvėmis. Japonai tiki, kad 4 ir 9 yra nelaimingi skaičiai, todėl reiktų vengti duoti dovanų, susijusių su jais.

Gavus dovaną, reiktų padėkoti ir padėti ją į šalį, nes iškart prieš visus ją atidaryti yra nemandagu. Dovana yra teikiama abejomis rankomis ir ją teikti reikėtų susitikimo pabaigoje. Dovanojant reiktų pasakyti, kad dovana visai neįdomi. Esmė ne ta, kad ji įdomi ar neįdomi, o ta, kad šiuo pasakymu parodoma, kad bendravimas yra daug svarbesnis už dovanas. Negalima dovanoti tos pačios dovanos skirtingo rango žmonėms, nes taip juos tik įžeisite. Taip pat dėl tos pačios priežasties negalima susitikimo metu ko nors dovanoti tik vienam žmogui. Prieš priimdami dovaną, bent du kartus jos atsisakykite. Japonų kultūroje kuklumas yra didelė vertybė, dėl to dovanų nereikėtų iš karto priimti, kaip ir komplimentų.

Kadangi kultūra susijusi ne tik su elgesiu, bet ir su kalba, toliau pateikiama lentelė, kurioje surašyti keli pagrindiniai punktai, kaip tam tikri dalykai rašomi lietuvių ir japonų kalbomis.

Atvejis	Lietuvių k.	Japonų k.
Pavadinimas	Dažniausiai skiriamas kabutėmis, pvz., Vertimo įmonė „Ars Libri“, AB „Liūtas“	Dažniausiai pavadinimas jokiais ženklais neskiriamas, pvz., アルス・リブリ翻訳会社, 獅子株式会社
Procentai	15 proc.	15 (japoniškas simbolis priklausomai nuo skaičiaus)
Matavimo vnt.	100 g	100g

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Yra tokių profesijų, kurių niekas neperpranta. Ar programuotojas, sistemų administratorius, informatikas, kompiuterių technikas, IT inžinierius yra vienas ir tas pats asmuo? Dažniausiai laikomasi nuomonės, kad taip: jeigu koks nors žmogus yra susijęs su IT, tai jis moka ir kompiuterius taisyti, ir programuoti, o svarbiausia – perrašyti „Windowsus“. Dažnai taip, bet nebūtinai: žmogus gali tai mokėti, bet būti specialistas konkrečios veiklos, pvz., programėlių testavimo, žaidimų kūrimo, serverių priežiūros ir t. t. Ir neprašykite jo sutaisyti rimto kompiuterio gedimo, nes liksite nieko nepešę.

Kone analogiškai yra iš su vertėjais. Jie – verčia raštu visomis temomis, verčia žodžiu, redaguoja užsienio kalba parašytus tekstus ir… moko užsienio kalbų. Tokia yra oficiali LR Seimo pozicija. Kaip ir IT specialistų atveju, vertėjai yra aplipinami nebūtais dalykais, sąvoka išpučiama tiek, kad gali sprogti. Teisinių tekstų vertėjas. Medicininių teksto vertėjas. Techninių tekstų vertėjas. Grožinės literatūros vertėjas. Vertėjas sinchronu. Vertėjas nuosekliai. Toks yra minimalus vertėjų sąrašas, kiekvienas atskirai, o ne visi viename. Jau nekalbant apie tai, kad „mokytojo“ sąvokos šitoje srityje niekada nebuvo.

Žinoma, nereikia absoliutinti: unikaliais atvejais vertėjas sugeba ir versti, ir mokyti. Bet bendra tendencija tokia, kad tai visiškai kitos kvalifikacijos reikalaujantis darbas. Juk negali anglų filologiją baigęs asmuo eiti mokyti vaikų neįgijęs papildomos mokytojo kvalifikacijos. O kur dar suaugusiųjų švietimas: visi žino, kad vaikai gerokai imlesni kalboms. Įsivaizduokite save šių Seimo vertėjų vietoje: tobulai mokate anglų kalbą, kasdien verčiate įvairiausius dokumentus raštu ir žodžiu. Ir štai į duris pasibeldžia kuklus 55-erių Seimo narys. Į pamokėlę. Nuo ko pradėtumėte? „My name is…“, „cat“, „dog“ ar „shoulder to shoulder“? Nuo tarimo ar nuo rašybos?

Nesinori sumenkinti Seimo narių įgūdžių mokantis kalbų, bet kokį rezultatą galima gauti iš tų, kurie mokyti bus nepasiruošę? Tikriausiai tokį pat, kaip po garsiai nuskambėjusio dantisto-siaubūno atvejo: neturint įrankių ir reikiamo išsilavinimo pacientai su cementuotomis dantų plokštelėmis patyrė didelių skausmų ir nuostolių. Kas liks kaltas, jeigu po intensyvių pamokų Seimo narys vis tiek nesugebės tinkamai komunikuoti? Ar kas nors paskaičiavo tai, kiek laiko turės būti skiriama mokymo programos paruošimui? Ir ne vienos, o kiekvienam individualiai: su šituo jau galima „shoulder to shoulder“ kalbėti, o anas dar „cat-dog“ lygio. Ar ruoš Seimo nariai namų darbus? Juk iš esmės kalbos mokėjimo lygis daug priklauso nuo individualių pastangų. 

Nuostabu, kad apie užsienio kalbų mokėjimo svarbą kalbama garsiai. Bet argi esminė problema ne ta, kad nėra kaip užkirsti kelią į Seimą patekti nemokant užsienio kalbų? Ar į kokią nors privačią tarptautinę įmonę priimtų užsienio kalbos nemokantį žmogų ir leistų jam mokytis laisvu nuo darbo metu iš įmonės išteklių? Tikrai ne. Tikėtina, kad šiandien įvedus reikalavimą Seimo nariams privalomai mokėti anglų kalbą, iki kitų rinkimų visi savo lėšomis gerokai pasitobulintų įgūdžius. Ir neatiminėtų mokytojų duonos atiduodami ją vertėjams. Gyvename tokiu laikotarpiu, kai siauros srities specialistas įgyja vis didesnę reikšmę: verčia specializuoti vertėjai, kalbų moko tos srities mokytojai, kompiuterius taiso technikai, dantis traukia burnos chirurgai. Ir negriaukite, gerbiami Seimo nariai, šios tvarkos.

Plačiau > Publikuota: www.lrt.lt

„Eksportas: Estija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Šiuose straipsniuose dalijamės kalbinėmis įžvalgomis, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Gali atrodyti, kad neblogai pažįstame savo tolimesnius kaimynus estus – mūsų istorija ir verslo aplinka panašios, tačiau, kaip ir kiekvienoje šalyje, egzistuoja tam tikrų niuansų, kurių lietuvių verslininkai nežino. Pavyzdžiui, estų verslininkai vis labiau orientuojasi į Skandinavijos verslo aplinką, kurioje hierarchija mažiau akcentuota, o tarpusavio santykiai verslo įmonėse mažiau oficialūs.

Verslo etiketas

Estai itin vertina konkretumą ir tiesmukumą. Bendraujant su verslo partneriais Estijoje patartina vengti ilgų gražbyliavimų ir tuščiažodžiavimo: estai vertina, betarpišką bendravimą ir nori iškart pradėti spręsti reikalus. Lietuvoje gana paplitęs kreipinys „gerbiamasis pone“, „gerbiamoji ponia“ vertinamas kaip perdėtas gražbyliavimas. Emocijų rodymas verslo susitikimuose laikomas prasto tono ženklu, todėl bendraudami tiesiogiai su verslo partneriais negestikuliuokite, venkite išraiškingų veido mimikų.

Susitikimų metu svarbu palaikyti akių kontaktą, kad potencialus verslo partneris suprastų, jog domitės tuo, ką jis kalba. Patys kalbėdami taip pat nevenkite akių kontaktų, jei vengsite žiūrėti estams į akis, jiems gali atrodyti, kad kažką slepiate, nesate sąžiningas ar nerodote susidomėjimo aptariamu klausimu. Prieš priimant sprendimą įprastai rengiama keletas susitikimų ir tik gerai išanalizavus svarstomą klausimą su kolegomis, užimančiais aukštesnes pareigas, priimamas sprendimas. Įprasta dėl susitikimų tartis iš anksto ir pateikti tikslų planą, kas bus aptariama susitikimų metu. Estai maloniai priima suvenyrus ir kitas dovanėles, susijusias su jūsų atstovaujama šalimi. Vis dėlto, atkreipkite dėmesį, kad jos neturi būti itin brangios, nes galite sudaryti įspūdį, kad norite juos papirkti, todėl nedidelis suvenyras, šokoladas ar gėlės – puikus pasirinkimas.

Pirmasis susitikimas

Tam, kad pirmasis susitikimas būtų sėkmingas, gerai jam pasiruoškite, būkite gerai susipažinęs su aptariamu klausimu. Estai – itin punktualūs, todėl patartina į susitikimą atvykti 5–10 minučių anksčiau, kad spėtumėte jam pasiruošti. Jei vis dėlto vėluojate, būtinai paskambinkite ir įspėkite apie savo vėlavimą. Pasisveikindami tvirtai paspauskite ranką ir žiūrėkite asmeniui į akis, apsikeiskite vizitinėmis kortelėmis. Informaciją vizitinėje kortelėje rekomenduojama pateikti estų ir anglų kalbomis – vienoje kortelės pusėje informaciją pateikite estų kalba, kitoje – anglų kalba. Verslo susitikimai Estijoje vyksta pagal griežtą darbotvarkę ir iškart einama prie svarstomų klausimų. Estų verslininkai pirmojo susitikimo metu į jus kreipsis pavarde ir (ar) jūsų nurodytu titulu, tačiau geriau susipažinus netrukus jūsų bus paprašyta kreiptis tik vardu.

Komunikacija

Didžioji dalis estų moka daugiau kaip vieną kalbą. Be valstybinės estų kalbos, estai puikiai kalba anglų, rusų, suomių ir vokiečių kalbomis. Dalis Estijos gyventojų kalba tik rusiškai, nors šioje šalyje gyvena nuo pat gimimo. Anglų kalbos buvo mokoma dar Estijai būnant Sovietų Sąjungos sudėtyje, todėl su dauguma verslininkų nesunkiai susikalbėsite šia kalba. Verslo susitikimai su užsienio partneriais įprastai vyksta anglų kalba, tačiau išmokę keletą žodžių estų kalba tikrai pradžiuginsite verslo partnerius. Net paprasčiausias pasisveikinimas estų kalba gali padėti sukurti geresnį įspūdį. Verta prisiminti keletą populiariausių frazių: „sveiki“ – „tere“, „kaip sekasi?“ – „kuidas läheb?“, „ačiū“ – „aitäh“, „taip“ – „jah“, „ne“ – „ei“, „iki pasimatymo“ – „nägemist“.

Verslininkams, pramokusiems estų kalbos ir besistengiantiems kuo sklandžiau ja kalbėti ir rašyti, verta atkreipti dėmesį, kad kitaip nei lietuvių kalboje yra dviejų tipų bendratis, įmonių pavadinimai kabutėmis neskiriami, kabutės vartojamos dažniausiai perkeltine reikšme. Taip pat verta paminėti, kad negalima pažodžiui versti įmonės teisinį statusą nusakančio termino „uždaroji akcinė bendrovė“, nes tiesiogiai išverstas terminas reikštų „pajinę bendrovę“. Svetimžodžius estai adaptuoja arba išlaiko originalų pavadinimą, pavyzdžiui, „parmezan“ (parmezanas), „mozarella“ (mocarela). Svarbu atkreipti dėmesį, kad kai paliekamas neadaptuotas terminas jį reikia rašyti pasviruoju šriftu net ir tada, kai jis yra sudurtiniame žodyje.

Kadangi šis straipsnis susijęs ne tik su Estija ir jos kultūra, bet ir su verslu ir eksportu, todėl pabaigai norėtume pateikti lentelę, kurioje rasite etikečių estų kalba įdomybes ir skirtumus nuo lietuvių kalbos.

Atvejis	Lietuvių k.	Estų k.
Kabutės	Įmonių pavadinimai skiriami kabutėmis: UAB „Ars libri“, bet rašant didžiosiomis raidėmis, kabutės nededamos, pvz., UAB ARS LIBRI. Produktų pavadinimai skiriami pasviruoju šriftu ar kabutėmis	Kabučių nereikia: UAB Ars libri
Procentai	15 %	Tarpas nededamas 15%
Matavimo vnt.	100 g	Tarpas reikalingas: 100 g arba 4 m
Pavadinimo šriftas	Pajuodintas. Pvz., Adžikos PADAŽAS	Pavadinimas gali būti pajuodintas.
Vienaskaita ir daugiskaita	Vartojami abu variantai. Pvz.: „sūdyta silkė“ ir „sūdytos silkės“.	Vartojami abu variantai

Sėkmingai plėstis į užsienio rinkas trokšta kiekviena įmonė, todėl nenuostabu, kad eksportas tapo neatsiejama sėkmingo verslo dalimi. Siekiama parduoti ne tik unikaliausius ir geidžiamiausius gaminius, bet apskritai visus produktus. „Ars libri“ kalbos redaktoriai dalijasi įžvalgomis apie eksportą į Ukrainą ir į viską žvelgia iš kalbinės verslo perspektyvos. „Eksportas: Ukraina“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Šiame straipsnyje, kaip ir buvusiuose prieš tai, dalysimės kalbinėmis įžvalgomis apie produktų etiketes, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą.

Ukraina – šalis su dideliais ištekliais. Juk beveik trečdalį jos ploto užima derlingos lygumos, o net penki procentai pasaulio mineralų išteklių yra būtent šioje šalyje.

Verslo etiketas

Sakoma, kad dideli darbai prasideda nuo mažų dalykų, o gera pradžia – pusė darbo. Dėl to potencialiems partneriams pasistenkite sukurti teigiamą pirmąjį įspūdį. Kaip tai padaryti? Pirmiausia, paskirkite susitikimą akis į akį. Ukraina nėra suvakarėjusi kaip dauguma Europos šalių ir jai nėra priimtinas verslo susitikimas Skype, verslininkai ten labiau mėgsta gyvą pokalbį, kuomet yra matomos žmogaus reakcijos ir išraiškos. Kaip pasirodysite pirmo susitikimo metu, gali nulemti, ar jūsų bendradarbiavimas tęsis. Pirmą kartą rašydami elektroninį laišką vartokite kreipinį jūs (ви).

Nors Ukrainos gatvėse vyrauja drąsus aprangos stilius, susitikimo metu moterims patariama pasirinkti konservatyvų kostiumėlį, o vyrams – kostiumą. Niekada neatsisakykite, jei po verslo susitikimo būsimas partneris jus pakvies pietų, tai puikus ženklas, kad jūs jam patikote ir jis nori perkelti pokalbį į neformalesnę aplinką. Visgi prie pietų stalo venkite kalbėti apie politiką ir istorinius įvykius.

Kaip ir Lietuvoje, Ukrainoje didelę dalį verslo etiketo užima pareigų svarbumo aspektas. Susiformavusi nuomonė, kad kuo aukštesnes pareigas užima žmogus, tuo didesnės pagarbos jis nusipelnė. Ir nors susiformavusi nuomonė, kad Ukraina yra gana laisva šalis kalbant apie bendravimo stilių tarp kolegų, nepamirškite, kad visada su kolega galite bendrauti neformaliai, tačiau to negali likti, kuomet kalbate su savo vadovu.

Pirmasis susitikimas

Susitinkant su verslininkais iš Ukrainos nederėtų pernelyg jaudintis, priešingai nei, pavyzdžiui, vokiečiai jie mėgsta atvirą, neįpareigojantį bendravimą. Kiekvienas pasisveikinimas ir atsisveikinimas prasideda tvirtu rankos paspaudimu. Bendravimo pradžioje įprastas kreipimasis pavarde, tačiau pabendravus ilgiau ir sukūrus ryšį, viskas pasikeičia ir tampa normalu kreiptis vienas į kitą vardu. Ukrainiečiams labai svarbus akademinis laipsnis, todėl dažnai prie kreipinio pridedamas ir jis. Akademinį laipsnį visada nurodykite ir vizitinėje kortelėje. Kalbant apie susitikimo laiką, griežtų protokolų nėra. Jis gali būti numatytas dviem valandoms, tačiau baigtis per valandą, ir tai visiems bus visiškai normalu ir įprasta. Daugeliui žinoma, kad ukrainiečiai puikiai kalba rusų kalba, jei jos nemokate, tuomet pasikvieskite ukrainiečių kalbą mokantį vertėją, tai bus įvertinta kaip didelė pagarba jų verslui ir kultūrai.

Šiandienė situacija

Niekam ne paslaptis, kad šiuo metu Ukraina išgyvena ne pačius geriausius savo laikus. Ekonominė padėtis dėl besitęsiančio karinio konflikto su Rusija vis prastėja, todėl verslininkai planuojantys pradėti verslą šioje šalyje, turėtų viską gerai apmąstyti. Vėlgi ir pačiai Ukrainai mūsų siūlomos prekės darosi vis mažiau įdomios dėl kylančių kainų, tai rodo ir sumažėjęs eksportas į šią šalį. Taigi, jei nusprendėte rinktis šią šalį kaip savo verslo partnerę, ne tik apmąstykite visus sunkumus, su kuriais galite susidurti, bet nepamirškite ir išmokti kelių žodžių šia kalba.

Atvejis	Lietuvių k.	Ukrainiečių k.
Kabutės	Įmonių pavadinimai skiriami kabutėmis: UAB „Ars libri“, bet rašant didžiosiomis raidėmis, kabutės nededamos, pvz., UAB ARS LIBRI. Produktų pavadinimai skiriami pasviruoju šriftu ar kabutėmis	Įmonių pavadinimai kabutėmis neskiriami: Viessmann Deutschland GmbH. Produktų pavadinimai etiketėse taip pat kabutėmis neskiriami, pavyzdžiui, Haribo Goldbären.
Procentai	15 %	15 %
Matavimo vnt.	100 g	100 g
Vienaskaita ir daugiskaita	Vartojami abu variantai. Pvz.: „sūdyta silkė“ ir „sūdytos silkės“.	Vyrauja vienaskaita. Pvz.: „оселедець солений“.

Plačiau > Publikuota: www.verslilietuva.lt

Pasaulis per 20 metų pasikeitė iš esmės. Dalis mūsų asmeninio, socialinio, profesinio gyvenimo vyksta virtualioje erdvėje. Laiką leidžiame feisbuke, twitteryje, instagrame, naujienų naršome portaluose, informacijos ieškome google, kur vienu klavišo paspaudimu mums tampa pasiekiami kitų autorių tekstai, kurie mums daro įtaką, kuriuos kopijuojame ar galbūt sau teisindamiesi laiko stoka plagijuojame? Regis, K. G. Jungo hipotezė apie bendrą pasąmonės lauką įrodyta – visi esame viename lauke, tik ne pasąmonės, o komunikacijos, o jame save išreikšti, pateikti turime vieną vienintelę priemonę – jos didenybę Žodį, nes niekas nemato mūsų, slepiamės už Žodžių, todėl Žodis dar niekad nebuvo toks svarbus. Žodis valdo – tą savo kailiu pajuto politikos užribyje savo Žodžių ištremti politikai, tą patvirtino laimėjęs rinkimus deputatas – Žodis pirmą kartą įgijo valstybinę reikšmę.

Profesiniame gyvenime tas pats – dauguma mūsų jungiasi dirbti į virtualius debesis, viso pasaulio vadybos ekspertai tvirtina, kad įmonių tęstinumo ir išlikimo garantas bus gebėjimas skaitmenizuoti, apsaugoti, analizuoti ir modeliuoti darbą su savo turimais duomenimis. Taigi iš esmės visi tupime viename, neturinčiame valstybinių sienų, finansinių ar socialinių ribojimų lauke, tik skirtingai nuo realaus, kuriame galime remtis į dar Antikoje suformuotas komunikacijos taisykles, šis mums dar gana naujas. Nežinome, bandome, klystame, „eismo taisyklių“ nepažįstame, nes visiškai keičiasi įtakos svertai – kas valdo žodį – tas turi auditoriją, kas turi auditoriją – tas turi rinką, tas turi valdžią. Kaip anksčiau žmonija pasiskirstydavo teritoriniu, valstybiniu principu, taip dabar žmonija tampa auditorija ir ji jungiasi vertybių, interesų ar profesiniu principu į vieną ar kitą komunikacinį lauką. O jame mes, regis, kalbame taip, kaip įpratę realiame, – kiekvienas parenkame skirtingus sinonimus, sakinio konstrukcijas, įvardžius ir jais „kalbame“ pastabiam klausytojui visai kitus dalykus, nei manome kalbantys. Taigi žmonės kalba, o jų kalbà kalba apie juos visai ką kita, o ne jų norimą perteikti mintį. Ir mes girdim tą „ką kita“.

Taigi kaip niekada svarbus tapo organiškumo, nuoširdumo, minties ir žodžio, tikrovės ir vienovės principas, kai visi viename lauke – labai lengva patikrinti, atskirti, kas originalu, o kas nukopijuota. Manau, kad apie šiuos reiškinius reikia diskutuoti iš įvairių varpinių – lingvistikos, teisės, psichologijos, etikos. Šis straipsnis to padaryti nepajėgus. Jame pasidalinsiu keliomis subjektyviomis, į jokius akademinius apibendrinimus nepretenduojančiomis savo įžvalgomis, ką perskaitau savo darbuotojų, kolegų, kandidatų tekstuose, kas man leidžia priimti personalo ir verslo valdymo sprendimus.

A. Usonienė: „beveik visa žmogaus kalbinė konstrukcija valingai ar nevalingai patiria autoriaus vertinimą“. Logiška: aš (t. y. subjektas), todėl ir pasaulį matau neišvengiamai subjektyviai, o ne objektyviai. Visa mūsų patirtis subjektyvi, nebūna įspūdžio be jo vertinimo, mes kuriame pasaulį ir save, žodžiais.

Mus vieną nuo kitų skiria mūsų pasirenkami sinonimai. Įdomu, kad jie atskiria ne tik asmenį nuo asmens, bet ir tautą nuo tautos. Kalba vadinama „tautos kultūros, psichologijos ir filosofijos veidrodžiu vieninteliu šaltiniu jos dvasiai pažinti“, taigi skirtingą dvasią rodo tai, kad, pvz., lietuvių tauta pasirinko žodį „siuvėjas“ (savo reikšme sujungiantis dalis į visumą), kuriuo apibendrinamas – visas drabužio kūrimo procesas (o juk jis susideda ne tik iš siuvimo, dar yra sukirpimas ir modeliavimas), o vokiečių šio žodžio reikšmė – „sukirpėjas“, akcentuojant visai kitus dalykus – formą, konstrukciją, atskiras dalis. Taigi skirtingos tautos, skirtingos organizacijos, skirtingi asmenys pasirenka skirtingus reikšminius žodžius. 

Tęsiant apie asmenį, galima grubiai visą kalbėseną suskirstyti į 3P: Pranešėją, Pašnekovą, Pranešimą.

PRANEŠĖJĄ apibūdinantys veiksmažodžiai gali nurodyti, ar jis linkęs prisiimti atsakomybę, ar jos vengti; ryžtingumą ar pasyvumą, ar jis labiau orientuotas į rezultatą ar į procesą.

                      Veikiamosios rūšies valia.

Neveikiamoji rūšis yra mėgstančiųjų vengti rizikos, norinčių išvengti atsakomybės biurokratų.

„Medžiaga „bus parengta netrukus“(ne „parengsiu“, o „bus  parengta“, nepriskiria, kas parengs – nėra įasmeninimo, taigi nėra atsakomybės. Taip pat iškalbingas „netrukus“ – atsakomybę vengiantys prisiimti asmenys nemėgsta įvardyti tikslaus laiko, apie tai išsamiau toliau); „Viskas suderinta su klientu“(kas „viskas“? Paskui paaiškėja, kad vienas punktas iš dešimties, jie vengia konkretumo, slepiasi po abstrakčiais žodžiais, apie tai išsamiau toliau); „Visos minėtos pastabos susakytos“;„Dar nesutvarkyta, tačiau buvo sugaišti keli mėnesiai brangaus laiko“; „Užduotis perduota“.

O veikiamoji rūšis yra prisiimančių atsakomybę lyderių. Vadovas, tikėtina, sakys taip:

„Imkim ir darykim!“ (veikiamoji rūšis, santykis su pašnekovu – 2-as asmuo); „Aš parengsiu 1–10 darbotvarkės klausimus trečiadienį 14:00“ (aš – įasmeninta atsakomybė, veikiamoji rūšis, tikslus laikas).

„Išsiaiškinsiu, kas už tai atsakingas ir  padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad išspręstume šį klausimą“.

Informatyvus veiksmažodžių modalumo atspalvis.

   Stebėkite žodžius „galėti“, „privalėti“, „reikėti“, „tekti“, „turėti“, „geisti“, „ketinti“, „norėti“, „trokšti“. „Galiu“, „sugebu“ vs. „reikia“, „tenka“ – t. y. man primeta, aš pasyvus, aš paklūstu. Akivaizdus skirtumas tarp: „Sugebu planuoti ir organizuoti savo veiklą, nustatyti prioritetus, koordinuoti keletą projektų vienu metu. /…/. Esu tikras, kad akademinių studijų metu įgytos žinios ir praktinė patirtis leis profesionaliai atlikti Jūsų siūlomo darbo užduotis“ ir „Darbą reikia parengti rytdienai.“

    Ką taria tariamoji nuosaka?

Ne realų, o tariamą veiksmą, t. y. tokį veiksmą, kuris, priklausydamas nuo kai kurių sąlygų, galėtų būti realus arba, mums pageidaujant, turėtų tapti realus. Jos vartojimas teisinėje kalboje gali turėti skaudžių pasekmių, nes kitos šalies advokatas gali lengvai nuginčyti parodymus ir teiginius, nes tai rodo palikta neužtikrintumą, dviprasmybę, neaiškumą. Kur tikrovė, o kur sąlyga? „Atrodė lyg eitų šlubčiodamas koja“ ar „ėjo šlubčiodamas koja“; „jis padarė“ ar „jis būtų padaręs“. „Norėčiau pretenduoti į jūsų siūlomą poziciją, nes tikiu, kad esu tinkama kandidatė jūsų siūlomoje darbo srityje.“ Noras priklauso tik nuo žmogaus, tariamoji nuosaka gali būti „jei jūs priimtumėt, jei sutiktumėt“, o čia kelia klausimų apie patį norą, tai nori ar nenori? „Neabejoju, kad ši pozicija man taip pat padėtų atskleisti visus savo gabumus“ Regis, stiprus žodis „neabejoju“, bet jis silpnesnis nei „esu tikras“, nes pasąmonė to „ne“ negirdi, ji girdi tik „abejoju“, tą prielaidą sustiprina ir toliau pavartota tariamoji nuosaka „padėtų“ – tai jei esi toks tikras, tai „padės“, o čia sąlygiškumas ir jo paneigimas vienas kitam prieštarauja. Tačiau komunikacijoje nieko negalima teigti šimtu procentų – tai gali reikšti ir perteklinį mandagumą, ir moterims labiau būdingą neužtikrintumą.

Ar veiksmą ar būseną nusakantys veiksmažodžiai vartojami?

Dar tai susiję su lytimi, vyrai iš prigimties drąsiau, užtikrinčiau reiškia savo mintis, jiems būdingas didesnis aktyvumas, taigi matome veiksmą: „Siūlau susitikti darbo pokalbiui, kuriame motyvuosiu savo pasirinkimą dėl kandidatūros, atsakysiu į atrankos keliamus klausimus.“; „Siūlau savo kandidatūrą! Tuoj aš jums įrodysiu, kad…“.

 „Pasiilgau“, „norėjau“, „patiko, „suprantu“ rodo būseną, dar pasyvumą, savirefleksiją vietoj veiksmo. Moterys iš prigimties kukliau, nedrąsiau formuluoja savo ketinimus. Tai susiklostė ir istoriškai  ̶ komunikacijos toną visai Vakarų Europos kultūrai uždavusioje antikoje tylos zoną globojo moteriška dievybė Muta. Ten viešasis kalbėjimas buvo vyrų teisė, o moterys tildomos.

Labai moteriškai iškalbingas šis organizaciniams ir dalyvavimo klausimams (tai yra veiksmams) aptarti skirtas laiškas:„Sveiki, smagu užčiuopti gyvybės pulsą, didžiuojuosi organizatorių iniciatyvomis ir iš anksto dėkoju visiems už atiduotas jėgas, liūdžiu, kad antrus metus iš eilės savaitgaliai studentams rezonuoja su konsultacijomis, /…/ kiek galiu, tiek prisidedu… Atvažiuoti į parodą tas pats, kas į Kanarus, kur visada šilta, gera ir gražu – prasmingo ir jaukaus laiko vykstantiems.“

          Pertekliniai veiksmažodžiai rodo orientaciją į procesą, o ne į rezultatą.

Dar svarbu ne tik atrasti reikšmines vietas, bet ir stebėti, kiek ir kur jos vartojamos.

Pvz., jūs esat vadovas, atėjus sutartam terminui norite gauti trumpą lakonišką informaciją, kad rezultatas pasiektas. Jums niekas kitas neįdomu, nes jūs darbuotoją vertinate pagal jo gebėjimą pasiekti rezultatą, o jus vietoj to, kad  išgirstumėte „padaryta“ ar „nepadaryta“ (kas irgi rodo, kad nevengiama atsakomybės ir bent jau pripažįstama), gaunate proceso aprašymą su pertekline informacija, o tai jau aptartas biurokrato požymis, kurį lydi ta pati neveikiamoji rūšis, tikslumo stoka. Vietoj pasakymo „derybų rezultatas tas ir tas“, pateikiama – „derybose susitiko dvi šalys, pirmoji išdėstė tokias savo pozicijas o antroji pareiškė prieštaravimą, į ką pirmoji atsakė /…/ šiuo metu deramasi dėl tokio ir tokio punkto..“ Išsamiausias proceso aprašymas rezultato nepakeis.

Aš, kaip vadovas, savo darbe vadovaujuosi tokiu dėsniu: kuomet reikia pasiekti rezultatą, visuomet aktyvuojasi dvi priešpriešinės jėgos – viena padedanti pasiekti tikslą (vidinė: disciplina, koncentracija, aktyvumas, atsakomybė, valia, komandinio darbo įgūdžiai, noras, motyvacija, patirtis; išorinė: palankios aplinkybės), tačiau VISUOMET įsijungia lygiaverti priešpriešinė jėga: vidinė: inercija, baimė, valios motyvacijos stoka, laiko planavimo bėdos, nenoras prisiimti atsakomybės už savo veiksmų (procesųJ) rezultatus; išorinė: trikdžiai, gedimai ir pan. Stipri asmenybė, kompetentingas profesionalas tas, kuris yra stipresnis už tas priešpriešines jėgas ir geba pasiekti rezultatą laiku. Vieni geba, kiti ne.

Pametama dalis informacijos rodo gebėjimo sutelkti dėmesį problemas. Daugeliui tenka erzintis, kai iš dešimties klausimų gauname atsakymus tik į kelis ir tenka vėl ir vėl iš naujo klausti ar tikslinti informaciją, kaip ir tais atvejais, kai, klausi vieno o atsakoma visai kas kita.

Mano receptas: sumažinti iki minimumo tikimybę ar norą pamesti informaciją – ji pateikiama punktais, grafiškai išskirta, svarbiausios vietos paryškintos, kartu su laišku pridedama instrukcija atsakymus pateikti po kiekvienu punktu, peržiūrima ar neliko dviprasmiškai suprantamų, interpretacijoms erdvę paliekančių vietų ir pan.

Optimizmas, pesimizmas.

Galima sakyti „Kliūtis naikinsime“, o galime: „Padidinsime greitį, naudą“. Čia iškalbingi keli momentai – pasirinktas neigiamas žodis kliūtis: ne „panaikinsime“ o „naikinsime“ – priešdėlis suteikia rezultatinę reikšmę, bet čia rezultato nesiekia skirtingai nei kitame pavyzdyje. Kiti pavyzdžiai, kur akivaizdžiai matome požiūrio skirtumus: „Ne, negalim“ arba „Pažiūrėsime, kaip galima būtų tai sutvarkyti“; „Taip nesigaus“, o gal „Aš žinau, kad turėtų būti galimybė“; „To aš negaliu, taip nedarau“ arba „Aš tikiu, kad tai bus galima išspręsti“; „Niekuo negaliu padėti“, o gal „Pabandysiu Jums padėti“.

Tvarkingumas, pedantiškumas.

Apie tai kal̃ba teksto pateikimas. Gavusi gyvenimo aprašymą, žiūriu viską: formatavimą, korektūrą, tvarkingumą, glaustumą, išsamumą, kiek tiksliai atsako į temą, o kiek „pila vandens“, manydami, kad kiekybė gali būti supainiota su kokybe.  Jei matau tris skirtingus datos, pavadinimų formatus, tai manau kad žmogus nelinkęs išbaigti darbų iki galo, ten kur nuobodu, rutiniška, reikalauja susitelkimo, kruopštumo. Tai gali būti šalutinės svarbos arba pagrindinės svarbos savybė, priklausomai nuo pareigybės, į kurią kandidatuoja.

Reikšminiai žodžiai (kalba apie vertybes ir svarbiausius dalykus).

Žiūri, kiek asmens ar įmonės deklaruojamos vertybės atspindi jų tikrąsias. Tam, kad tai nebūtų tik formalus deklaravimas, tie žodžiai arba jiems sinonimiški įprastai eina per visą tekstą arba per visus susijusius tekstus. Dažna būna, kad įmonė, pvz., kalba apie inovacijas, veržlumą, o iš jos dažniausiai parenkamų žodžių ar pirmiau minėtų konstrukcijų galima spręsti nuosaikumą ar sustabarėjimą arba jei tie žodžiai neina per visus tekstus suprantu, kad jie buvo deklaratyvūs..

PAŠNEKOVĄ. Santykis su pašnekovu atsiskleidžia stebint, kokiu asmeniu kalbama, įvardžius.

Mes į pasaulį galime žiūrėti savo akimis, vertinti jį iš savo varpinės. Tokie žmonės gerai supranta savo poreikius, tik gali būti per daug susitelkę ties savo jausmais ir siekiais, nepaisyti kitų. Šiuo atveju yra kalbama pirmuoju asmeniu. Žiūrintieji kito akimis labai empatiški, puikiai jaučiantys kitų poreikius, mėgstantys padėti žmonės. Jie gali nejausti savo poreikių, arba kito poreikius laikyti svarbesniais nei savo. „Jam atrodo, kad aš…“, „Jis jaučiasi negerai…“ – tai antroji pozicija. Žmogus taip pat gali kalbėti su savimi: „Tu gi nori padėti žmonėms, todėl turi mokytis retorikos!“. Stebėtojai dažnai atrodo atsiriboję nuo pasaulio, stebi iš šalies. Jie gerai jaučia, kas vyksta tarp žmonių, gali pažvelgti į save iš šono. Iš šios pozicijos galima vertinti ir nurodyti, kaip reikėtų elgtis vienu ar kitu atveju.  Sistema – ketvirtoji pozicija. Vieni ją supranta kaip asociacijos su sistema poziciją – „šeima“, „darbas“, „rinka“, „miestas“– ir mato per šios sistemos vertybes, vidaus santykius.

Antras asmuo svarbus, kai yra:

Ryšio kūrimas, pasitikėjimas, pagarba, empatija

Karo, įkaitų derybininkų instrukcijos: leisti kitai pusei suprasti, kad aš noriu ir galiu įlįsti į jos kailį. Anksčiau britų Skotland Jardo derybininkai vadovavosi tokiomis formulėmis (prieš kokius metus pakeitė):

–           Buvęs teiginys:„Aš suprantu tave, kodėl tą darai.“

–           Dažniausias atsakymas: „/pyp/ N I E K O tu nesupranti!!!!“

–           Pakoreguotas teiginys:„Padėk man suprasti tave, aš noriu suprasti tave.“

Ryšiui kurti būtina atsistoti į vieną poziciją su pašnekovu: arogancija, visažinio rolė, vertinimas, kategoriški teiginiai didina atskirtį ir priešpriešą, o ne stiprina jungtis. Kaip su vaiku kalbėdami pasilenkiate iki jo akių lygio, kad kartu, iš vieno aukščio, vienos padėties, žiūrėtumėte viena kryptimi link to tikslo, kurį norite savo pokalbiu pasiekti, taip ir su suaugusiu pašnekovu padedate į šoną savo išmanymą ir vertinimą, priimate jį besąlygiškai, be išankstinių nuostatų atsiveriate jam ir jo patirčiai, suprantate, kad jis, lygiai kaip ir jūs, turi tokią pačią teisę į savo nuomonę, nepriklausomai nuo to, ką jūs apie ją manote – tai palengvina bendrų sąlyčio taškų paiešką, jau išeinant ne tik iš jūsų, bet ir iš jo interesų:

„Kada nors jūs suprasite“  keistinas į „Ar jūs sutinkate, kad…“; „Nusiraminkite, nesijaudinkite“  – „Tuojau mes kartu viską išsiaiškinsime“; „Jūs neteisus, tai netiesa, Jūs klystate.“ –  „Aš išgirdau jūsų nuomonę“; „Nemokykite manęs“ – „Gerai, kad man apie tai pasakėte (ar) pranešėte. Aš į tai atsižvelgsiu. Turėsiu tai galvoje.“

Mandagumo frazės (pažiūrime ar yra, nėra)

„Pagarbiai“, „būsiu dėkinga“, („trukdau“ nėra mandagumo frazė o vengtina figūra retorikoje).

Kreipiniai (brangieji, gerbiamieji, mielieji)

Man kreipinys lyg adresas, jei netiksliai užrašytas, adresatas informacijos negaus arba ją gaus kitas.

Tikra istorija apie du bankus. Vienas jų orientuojasi į verslo subjektus, kitas gi  ̶  į privatų sektorių. Ir vienas jų kreipiasi „Gerbiamieji“ su žinute adresuota šeimos ūkiui o kitas „Mielieji“– su verslui skirta žinute. Tai regis smulkmenos, kurių net nepastebime, tačiau mūsų pasąmonė viską fiksuoja ir mes atfiltruojam ne sau skirtą informaciją ir jos neįsidėmime o paskui vadybininkai laužo galvas, kodėl milijonai išleisti reklamoms nepasiekė tikslo.

Žodiniai reveransai

F. Pucelik: „jūs arba keičiatės informacija ir ištekliais, arba šokate ritualinius šokius ar vaidmenų žaidimus. „Kaip sekasi? – Gerai.“ nėra keitimasis informacija, bet tai nereiškia, kad ritualiniai šokiai yra blogai – tai šaunus dalykas, kuris padeda prieiti prie kokybiškesnio bendravimo“.

Taigi, čia kaip šokių aikštelėje, jei nemoki šokio figūrų, partnerei numindysi batus ir ji tave paliks. Tam, kad mus įsileistų pro tam tikras duris, turim žinot jų kodą, kalbinį kodą. Kitaip kalbant, tam kad susikalbėtume, privalome kalbėti ta pačia kalba, tam, kad mus priimtų į tam tikrą aplinką, turim žinoti jos reikalavimus: elgesio protokolą, kalbos protokolą. Tačiau kaip ir bet kokia priemonė ji turi būti valdoma, kad netaptų savitikslė, nes labai dažnai už tuščių frazių nebesimato jokios valios, ketinimo ar pozicijos.

Nes tęsiant šokių analogiją, turėsim jau visą kaukių balių: jei kalbantysis slepiasi už kaukės, tai ją ir mato, reaguoja į kaukę, fasadą o ne į tikrą žinutę, taip kyla grėsmė gauti atsaką į tai ką transliuoja kaukė o ne asmenybė, taigi nueiti ne ten kur ketinta eiti, ir būti apsuptam žmonių, kuriuos pritraukė ne tavo mintys ir požiūris o tavo fasadas. Taip galima pasiekti tikslus ir kurti ryšius tik klausimas ar savus ir su savais. Kuo labiau sutampa išorė ir turinys, kuo autentiškesnis kalbėjimas tuo tiesiau einam į savo tikslus ir tuo geresnį ryšį su aplinka ir aplinkiniais kuriam.

Polinkis švelninti arba akcentuoti pasakymų kategoriškumą. Tą balansą galim stebėti. Jo pasirinkimo argumentai gerai išdėstyti  DAO priesakuose: kietumas mūsų kalboje – tai stiprumas, nelankstumas, įtampa, jėgos pozicija. Minkštumas – tai gebėjimas nusileisti, lengvai prisileisti, atsipalaidavimas (nes įtampa yra visuomet lieka kietoje pozicijoje). Vertinga išmokti pasirinkti pagal aplinkybes. Jei būsim tik minkšti, reikalai klostysis vangiai, nes mūsų pozicija bus neaiški. Minkštumas amortizuoja mūsų kampus tam, kad susidūrę su kitu nenukentėtume, nes jei nebus to amortizuojančio sluoksnio, daužysimės kampais kaip dvi kampuotos figūros. Tačiau jei tas amortizuojantis sluoksnis labai didelis tai kitai pusei paprastai kyla pagunda tuo piktnaudžiauti ir eiti tiek toli kiek galima iki užsisėdimo ant sprando, taigi vis tiek turim sau turėti apsibrėžę ribą, nuo kur jau baigiasi vata, reveransai ir atsimušama į mūsų kietą poziciją ar vertybes.

Suvokimo filtrai:

Pagal Henriko Stelmokaičio knygoje „Neurolingvistinio programavimo pagrindai“ aprašytą teoriją, visi asmenys skirstomi pagal pagrindinius asmenybės tipus į: vizualus, audialus ir kinestetikus.

Tyrimai rodo, kad daugiausiai  ̶  apie 60 procentų – žmonių yra vizualai. Vizualas – geriausiai supranta ir įsisavina visa tai, ką mato ar gali įsivaizduoti. Paprastai vizualai vartoja žodžius, susijusius su regėjimu „ar tu matai, kas nutiko?“, „gal pastebėjai, kad Jonukas kitaip elgiasi“, „pažiūrėk, kaip čia gražu“. Įprastai lakios vaizduotės, dėl to gali itin aiškiai matyti savo ateities ar svajonės viziją. O geriau matyti, tai reiškia lengviau įgyvendinti. Būtent dėl to sėkmingiausi verslininkai, kūrėjai dažnai priklauso būtent šiam tipui.

Vizualas:„Aha, dar paporinsiu Jonukui ir labai, labai visus kviečiu prisijungti! Ypač tuos, kurie širdy dar yra konsultantais! Nu, kas dar, jei ne mes? Įsivaizduokit, ateina dalyviai, o mūsų kampas tuščias…Nea, taip negalima. Nugriūčiau, jei nesulauktume Klaipėdos merginų, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio regionų geriausių konsultantų“

Audialams būtina girdėti, išklausyti, tačiau tiek pat svarbu, kad klausytų ir jų. Raktiniai „atpažinimo“ žodžiai: klausyti, girdėti. Frazės: „girdėjai, kas nutiko Marytei?“, „klausyk, na jau Jonuko elgesys…“, „įsiklausyk, kaip šventiškai čia visi nusiteikę“.

Kinestetikams itin svarbu pojūčiai ir jutimai. Jie sako „ar tu jauti, kad Jonukas šiandien elgiasi keistai“, „man atrodo, kad visi nusiteikę šventiškai“, „jaučiu, kad čia mums patiks“. Pokalbio metu geriau susikalbėsite, pagausite „tą pačią bangą“, sukursite bendrystės jausmą, jei su žmogumi kalbėsite jo kalba, juk tą patį faktą galima pateikti parenkant skirtingus sinonimus ir vizualizuojant, ir racionaliai, logiškai argumentuojant.

PRANEŠIMĄ. Dėl ribotos apimties paliesiu tik porą aktualesnių aspektų. Vienas jų ryšys su tikrove (tiesa). Čia mus vieną nuo kito skiria daiktavardžiai ir prieveiksmiai.

         Tikslumas: laikas, vieta: „sausį, Pramonininkų konfederacijoje“

„Norėčiau dalyvauti Jūsų organizuotoje atrankoje“(labai nekonkretu: buvusi, esama atranka? Atsainus požiūris)

„Siūlau savo kandidatūrą!“(kur?)

„Čia perkelti tuos punktus iš viršaus“(kuriuos iš kur?)

Netiksliai kalbantys žmonės pasižymi netiksliu santykiu su tikrove, tai taip pat susiję su nenoru prisiimti atsakomybę, nes taip pasiliekama manevravimo laisvė suėjus terminui. Aš įprastai rašau pakartotinius laiškus prašydama patikslinti, tačiau tai didina mano ir pašnekovo laiko sąnaudas.

        Dviprasmiškumas

Nesakyti tiksliai gerai diplomatijoje, bet projektų valdymo srityje, komandiniam darbe – su kiekvienu žodžiu taip daugiau chaoso. Net šeimoje vyras neskaito žmonos minčių, juo labiau kolegos įmonėje, kurioje komunikacija lyg iš degtukų statoma piramidė, kuri stovi tuo stabiliau, kuo tikslesnės jungtys. Mūsų bendravimas ir yra tokios jungtys. Jei netikslus, viskas sugriūva arba tai lyg programavimas, lyg lygtis, kur įstatei netikslią vieną reikšmę ir visas sprendimas netikslus.

         Užtikrintumas, nedvejojimas

Anot Visvaldo Legkausko („Socialinė psichologija“, Vilnius 2012), žmonės, siekiantys padaryti tiesioginę įtaką savo pašnekovams, kalbėdami vengia naudoti silpnas kalbos formas, rodančias netikrumą ir pasyvumą. Tokios silpnos kalbos formos apima sustiprinančius pranešimą žodžius („taigi“, „tikrai“, „labai“), abejonę reiškiančius žodžius („turbūt“, „manau“, „lyg tai“) bei mandagumo frazes („ar negalėtumėt“, „prašyčiau“, „norėčiau“).

Dar nuo savęs siūlyčiau pažiūrėti ar pašnekovas nenaudoja tokių žodžių „gal“, , „kažkoks“ (autoservisas), „patrukdė“, „trukdo“, „turėtų būti įmanoma“, „nu, gerai, pasižiūrėsiu“, „tai kaip ir sakiau“ (vietoje to: „apibendrinant“, „taigi“).

Mažybinių žodžių vartojimas

Pvz.: „pinigėliai“, o dirba prestižinėje įmonėje – neadekvatus santykis su tikrove, gali būti nuoroda į disfunkcinę aplinką asmenybės formavimosi laikotarpiu.

„Čia uždegantis laiškutis“; „Nepasididžiuokit, pasiilgom Jūsų, užsukit bent valandėlei. Dovanokit, jei ko nepaminėjau, laukiami visi iki vieno, savi žmogeliukai!“

 

MELAS (sąmoningas)

–   Įrodo įvardžiai.

„Aš“. Dauguma žmonių vartoja įvardžio vienaskaitos pirmąjį asmenį „aš“. Jei nuo šios normos nukrypstama, nukrypimą verta ištirti atidžiau, nes tai gali rodyti, kad asmuo nesiremia faktais, kuriuos išdėstė pareiškime, o tai gali būti melo požymis.

Tekstų analizėje ypatingą dėmesį reikėtų skirti asmeniniams įvardžiams, pvz., „aš“ ir „mes“, taip pat visiems savybiniams įvardžiams, tokiems kaip „mano“, „mūsų“, „tavo“ ir (ar) „jūsų“, „jo“, „jos“ ir pan.

Remiantis T. David Harlow, Tarptautinės padegimų tyrėjų asociacijos sertifikuoto gaisrų tyrėjo, straipsnyje „Pareiškimų analizė: tiesa slypi žodžiuose“ išdėstytais teiginiais, asmuo turėtų pasakoti vienaskaitos pirmuoju asmeniu, vartodamas įvardį „aš“.  Tam, kad galėtume nuspręsti, ar pasakojimas sutampa su tiesa, mes ieškome kokio nors šių įvardžių pokyčio. Įprastai meluojantis asmuo toje istorijos vietoje, kurioje nenori figūruoti, pasakojimą apie save praleidžia.

Nemelaginguose tekstuose norma laikomas įvardžio vienaskaitos pirmojo asmens vartojimas, taigi ieškome vietų, kuriose įvardžio „aš“ trūksta ir kuriose perdėtai vartojamas įvardžio daugiskaitos pirmasis asmuo „mes“. Įvardžių keitimas yra melo požymis.

„Organizavau dokumentų valdymo sistemos diegimą, kuri valdo visus UAB „Romas Romo“ dokumentus. Atsakinga tiekėjų bei ekspedicijos atranka bei stiprūs derybų įgūdžiai padėjo sutaupyti daugybę įmonių lėšų. Nuolatinis domėjimasis rinka, bendravimai bei susitikimai su tiekėjais bei vežėjais leido užmegzti daugybę glaudžių santykių su daugybe įmonių.  

Siekdamas tobulėti, nuolat dalyvauju įvairiuose logistikos, lyderystės vystymo seminaruose. Jūsų nurodyti asmeninių savybių kriterijai atitinka mano asmenybę. Esu įgijęs stiprius derybų įgūdžius. Esu puikiai sugebantis planuoti bei organizuoti, tikintis, kad įmonės sėkmė priklauso tiek nuo profesionalumo, tiek nuo vadovo gebėjimo jį išnaudoti. Ne tik gerbiu kitokią nuomonę, bet ir visuomet į ją atsižvelgiu bei priimu pagrįstus sprendimus“.

(kalba apie atsakomybę, bet ten, kur neprisiima atsakomybės, – pirmas asmuo keičiamas trečiuoju asmeniu)

–      Veiksmažodžio laikas.

Asmuo, kaip normą vartos būtąjį laiką, nes tuo metu, kai pasakos apie įvykį, šis jau bus įvykęs.

Jei pastebėsite perėjimą iš būtojo laiko į esamąjį, tai gali būti itin svarbu, nes prisimenami įvykiai turėtų būti vartojami būtuoju laiku. Perėjimas į esamąjį laiką gali reikšti melą.

–      Nesutampa informacija (laikas, vardas, numeris, kiti požymiai pvz., išsilavinimas, šeiminis statusas).

–      Pašalinė informacija, perteklinė informacija.

Asmuo gali pateikti daugiau informacijos, nei jos reikia istorijai. Šio asmens pateikta informacija nebūtinai turi vykti pagal logišką laiko seką arba jis gali pateikti klaidingą, faktinių įvykių neatitinkančią informaciją arba maskuoti vienų savybių trūkumą išsiplečiant ties kitomis:

„Norėčiau pretenduoti į jūsų siūlomą poziciją, nes tikiu kad esu tinkama kandidatė jūsų siūlomoje darbo srityje. Esu motyvuota ir entuziastinga asmenybė, kuri linkusi spręsti problemas greitai ir be didelio streso. Ketverius metus derinau mokslus /…/ universitete su papildomu darbu prabangiame restorane, stengdamasi patenkinti visus klientų pageidavimus su šypsena. Per tuos metus išmokau puikiai derinti savo laiką bei atlikti keletą užduočių vienu metu be tam tikrų nesklandumų.

Aš tikrai tikiu, kad mano įgyta patirtis ir charakterio savybės su aukštuoju išsilavinimu puikiai tiks jūsų siūlomai pozicijai ir aš galėsiu prisidėti prie jūsų kompanijos tobulinimo ir judėjimo į priekį.  Neabejoju, kad ši pozicija man taip pat padėtų atskleisti visus savo gabumus ir kartu galėsime įgyvendinti visus siekiamus tikslus.

Dėkui labai už jūsų laiką ir tikiuosi kad tikrai apsvarstysite mano kandidatūrą šioje pozicijoje. Maloniai lauksiu jūsų atsakymo.“

Šalutinės savybės dominuoja slepiant trūkumus ir kompetencijos stoką.

Melą rodo ir vengimas tiesiai atsakyti į klausimą, o puolimas  ̶  gėdinimas, kad užduodami tokie klausimai.

–                  Teisinimasis, poreikis patvirtinti savo veiksmus.

–                  Atminties ypatumai

 „Neprisimena“. Atkreipkite dėmesį, kai asmuo staiga ko nors neprisimena, teigdamas „Neprisimenu“ arba „Negaliu prisiminti“. 

–                  Frazės „galvoju“, „manau“, „kiek žinau“.

Jomis siekiama sumažinti ryšį su apibūdinama veikla ir iš anksto nukreipti dėmesį nuo teiginio.

        

         KLAIDOS

–                  MELAS (pasąmoninis)

1989 m. Z. Froidas savo veikaluose „Psichinis užmiršimo mechanizmas“; „Kasdienio gyvenimo psichopatologija“ teigia, kad mes užmirštame dėsningai ir kryptingai, vertinamas ne tik užmiršimas, bet ir klaidingas prisiminimas (informatyvūs daiktavardžiai). Dėmesį trikdo kita į galvą ateinanti mintis, emocija, taip užslopintas elementas stengsis pasireikšti, tai rodo, kad prieš tai vyko slopinimas, jis pasireiškia kaip klaida žodyje arba vieno žodžio pakeitimas kitu:

Z. Froidas laimingas, kad jo pacientė sparčiai taisosi po sunkios ligos ir džiaugsmingai ištaria palinkėjimą: „tikiuosi, jūs dar negreit atsikelsite iš lovos“ – pasąmonė iškrėtė pokštą, nes išdavė norą kuo ilgiau gydyti turtingą pacientę.

Įdomu tai, kad aš pati nesugebėjau taisyklingai parašyti šio sakinio ir net redaguodama nepastebėjau savo klaidos, kad vietoje „taisosi“ parašiau „tąsosi“ – manau, taip nesąmoningai pasmerkiau Z. FroidąJ

„Jis gali valgyti ir gerti ką aš tik noriu“ (vietoje„ką jis nori“); „Ar matėte naująją vitriną visa dekoltuota“ (vietoje „dekoruota“); „Mes visada savanaudiškai palaikome bendrą reikalą“ (vietoje „nesavanaudiškai“, ir tai prasprūdo pro redaktorių ir korektorių, kas rodo, kad taip mano visa redakcija); „Alkohol“ vietoj „alcol“ (gr. „tulžis“).

Vienoje vadovų konferencijoje moderatoriaus ištartos frazės: „klientas (vietoje „klausytojas“) iš salės teigia“; „Jūs mums pamokėsite (vietoj „patikėsite“) savo duomenis“; „Noriu pamokėti (vietoj „paminėti“)“; Pranešėjas: „Mūsų įmonėje nuolatos krito (vietoj „kito“) apyvarta“.

Klaidos mūsų didžiausios išdavikės, pora pavyzdžių, ką iš jų matome:

Amžių:

Pvz., iš vertimo:

„Savaitės bėgyje“ – pažodinis vertimas iš rusų kalbos „v tecenie nedeli“, tačiau mažytė smulkmena – vertėja vertė iš anglų kalbos„within a week“, taigi tai rodo, kad jai labiau įtaką daro rusiškos konstrukcijos, nei angliškos, kas skiria gimusiuosius sovietiniais laikais ir gimusiuosius nepriklausomybės laikais. Vertėjai 70 metų.

„Valdymo organai – organi upravlenija“;  „aukščiau nurodyta – vishe upomianuta“; „iš vienos pusės, iš kitos pusės – s odnoi storoni, s drugoi storoni“; „rašė didelius straipsnius – pisala bolshie statji“; „redkolegija, genplanas – redakcinė kolegija, generalinis planas“.

„Košmaras – siaubas“ („košmar“ – rusiškas vs „horror“ – angliškas), „bardakas – chaosas“ („bardak“ – rusiškas vs „chaos“ – angliškas) – labai įprasti žodžiai kasdienėje kalboje, nurodantys iš kurios kalbos versta.

Tautybę:

Pvz., iš motyvacinio laiško, kur matyti, kad negimtakalbiams sunkiausia įvaldyti mūsų linksnius ir giminių derinimą: „Kaip matote iš mano gyvenimo aprašymo, turėjau galimybę išbandyti savo jėgas, dirbant įvairiuose srityse bei pareigose, pradedant nuo pardavimo vadybininkės mažoje įmonėje iki vadovo asistentės, projektų koordinatorės vienoje didžiausių naftos pramonės kompanijų. Teigiamai vertinu galimybę dirbti įvairiapusišką darbą – dalyvavau verslo vystyme, procedūrų kūrime, santykių su klientais formavime.“ 

Ne tik profesiją, bet ir įmonę:

Skirtingose srityse dirbantieji vartoja skirtingą leksiką, vien iš jos nesunku nustatyti, kokios profesijos ir kokioje srityje veikiančios įmonės darbuotojas yra kalbantysis. Pvz.,  banko darbuotojas sakys „išgryninkite pinigus iš bankomato“, o ne „išgaukite pinigus iš bankomato“.

Taigi pamatėme, kad sinonimika išties atskiria vieną autorių nuo kito ir vieną įmonę nuo kitos.

Išties pagal tekste randamus profesinį žargoną galima autorių priskirti ne tik vienai ar kitai veiklos sričiai, bet ir įmonei. Kiekviena didesnė įmonė turi savo žargoną. Ta išvada atėjo iš praktikos: pvz., nenusistovėjus terminijai, atsiradus poreikiui įvesti vieną ar kitą terminą, kur tuo pat metu toje srityje cirkuliuoja keli terminai ir viena įmonė kategoriškai pripažįsta vieną vienintelį kaip taisyklingą, o kita kitą, jei jie yra darybiškai taisyklingi ir siekdami, kad mūsų verčiami tekstai būtų vieningi su kuriamais įmonės darbuotojų, mes 2002 metais pradėjome kurti žodynus. Tuo metu mūsų biuras turėjo apie 10 IT žodynų – pagal „Hewlett Packard“, pagal „Oracle“, buvo ir 10 teisinių žodynų, tačiau ilgainiui suvienodėjo.

Variantai, kurių pageidauja klientai:

Pareigybės: CEO, „general manager“

IT: žiniatinklis, saitynas; tarnybinė stotis serveris; baigti veiksmą, atšaukti, sustabdyti („cancel“)

Technika: įspėjimo signalas, įspėjamasis signalas, avarinis signalas

Medicina: vamzdelis, žarnelė, šlangelė

Teisė: bendrija, bendruomenė; suvaržymas, susaistymas, apsunkinimas („encrumbrance“)

Taigi moralas: kalbėkime, rašykime, versime taisyklingai, nes klaidos yra didžiausios mūsų išdavikės, kurios identifikuoja ne tik mūsų charakterį, bet ir tikruosius ketinimus ir (ar) kėslus.  Energiją geriau skirti savęs tobulinimui, o ne įvaizdžiui ar tikrųjų ketinimų maskavimui. Įtaigus, efektyvus žmogus yra organiškas, tikras, rezonuoja autentiškas žmogus, o ne idealus.

Mūsų pasąmonė vis tiek jaučia, kad kažkas ne taip, ir ji nori kalbėti ir randa formą per klaidas ar jaudulį. Kai jaudinamės, skubame, regresuojame iš sąmonės į pasąmonę ir lengvai nuskaitomi visi slopinami mąstymo momentai.

Dar pora žodžių apie tylą ir įkvėpimą.

Šiuolaikinės lingvistikos atstovai teigia, jog kalbėjimas yra ne tik ištarti žodžiai, bet ir tarpai tarp jų, tyla, kurią galima analizuoti kaip kalbą. Dar praėjusio šimtmečio pradžioje žymus teatrologas K. Stanislavskis teigė, kad  draminis veiksmas vyksta ne tik dialoguose, bet ir pauzėse tarp jų ir kuo pauzės ilgesnės tuo ji intensyvesnė. Tyla galingas įrankis arba ji stipresnė už kalbėtoją arba jis stipresnis už ją. Juk tyla ir susilpnina  ̶  rodo bejėgiškumą, netvirtumą, neturėjimą ką pasakyti, sąmoningai valdoma tęsiama tyla rodo priešingas savybes  ̶  ji sustiprina prieš tai pasakytą mintį, rodo savitvardą, charakterio jėgą, manipuliatyvumą per pašnekovui sukeliamą diskomfortą, kuomet tęsiama tyla gali išmušti iš pusiausvyros pašnekovą ir tas karštligiškai bandys performuluoti klausimą į ne tokį atvirą ir labiau priimtiną savo tyla jį iš pusiausvyros išmušusiam pašnekovui.

Man dar patinka posakis „Žodžiai – lyg upelio brastos akmenys, jie reikalingi norinčiam pereiti į kitą pusę, bet perėjus jos nebereikia“, taigi kuo daugiau patirties, tuo mažiau, bet svaresnių žodžių. Patirtis paprastai nėra labai šneki, tačiau labai iškalbinga.

Tyloje dar gimsta įkvėpimas. Įkvepiantys žodžiai gimsta iš vidinės tylos o ne iš vidinių monologų.

Galima stropiai išmokti teoriją, galima išlavinti įgūdžius pateikti save taip, kad sulauktų pageidaujamų rezultatų, tačiau pažiūrėkim, ar labai gerai savo profesiją  išmanantis aktorius, dailininkas, muzikos atlikėjas ar politikas gali paliesti savo kūriniu ar kalbomis minios žmonių širdis, ar jie turi išliekamąją vertę? Tam jam, matyt, reikia įkvėpimo, reikia meilės, kitaip kalbant, jis turi įpūsti dvasią į savo kūrinį, ar kalbą atliekamą naudojantis savo žiniomis, įgūdžiais bei balso padargais kaip priemone.

Pati kalba kaip sistema taip pat yra priemonė pernešti kažkam, kas nėra ji, pernešti per žodį kaip priemonę kažką, ko niekas daugiau be žmogaus padaryti negali – pernešti energiją, savo energiją, įdėjus dalelę savęs. Ar tą būtų galima pasakyti apie kalbą be įkvėpimo?

Regis, šioje pirmojoje komunikacijos taisyklėje pasakyta viskas, kas svarbu:

„Pradžioje buvo Žodis.

Tas Žodis buvo pas Dievą,

ir Žodis buvo Dievas.

Visa per jį atsirado,

ir be jo neatsirado nieko,

kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė,

ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

Šviesa spindi tamsoje,

ir tamsa jos neužgožė“

Taigi Žodis buvo pirmiausia, Žodis yra Dvasia, iš jo viskas gyva, bet jis ir kartu gyvybės šviesa, progresas, kuriantis iš tamsos ir nebūties naujus pasaulius. Žodis kaip alfa ir omega. Kaip įkvėpimas ir iškvėpimas (rusiškai v-Dux, v-dox i.e. v-doxnovlenie), taigi be įkvėpimo nebus gyvybės, be įkvėpimo nebus sukurto pasaulio, nebus kūrinio, tai yra nebus rezultato, nebus progreso, nebus nieko – teliks neįsisąmoninta nebūtis. Taigi noriu pasakyti, kad nebūtina jums prisiminti visų tų pirmiau komentuotų teiginių, išskyrus vieną, patį svarbiausią dalyką, be kurio nieko kito nebus – įkvėpimo. Jei jį jaučiate kalbėdami, rašydami, jei mylite tai, ką darot, jei su malonumu darote, ir jums patinka pats procesas, reiškia, jūsų kalba su kiekvienu žodžiu bus tiesianti tiltus, auginanti ir kurianti naujus pasaulius, ko visiems mums ir linkiu

Plačiau > Publikuota: www.bernardinai.lt